Mūsų širdys prie melo juk dar nepriprato,
Vis dar šaukia, vis kreipiasi, ieško kažko.
Ir susimezga rankos, viena kitą krato,
Ir pamiršta, nežino, pamilo dėl ko.
Tartum vėjas sustingęs, parbėgęs nuo miško,
Tu eilutėms rašytoms šypsaisi ir vėlei.
Viskas leista ir atvira, meilė ištiško,
Nebeliko jau vietos nei meilei, nei gėlei.
O tos rankos sustingę vis dar susipynę,
Vis dar laukia, vis tikisi laimės, aistros.
Ir kelius viens kitam juk į širdį pramynę –
Nebeliko tarp mūs paslaptingos kaitros...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-06-28 00:11:06
...ir karščiausioje meilėje dažnos šalnos...patiko graži nuoširdi jausmo banga...
Anonimas
Sukurta: 2007-06-27 23:00:30
saldus, gal šiek tiek per daug, norėtųsi kažkokio kartėlio dėl įvairovės,
bet iš esmės plaukia, toks salomėjiškas. :)
Vartotojas (-a): Brolis
Sukurta: 2007-06-27 11:17:36
Lyg ir nusivylimas, lyg - ilgesys, noras susigrąžinti prarastą. Jausmingas, patiko.
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-06-27 10:51:31
viskas baigiasi deja...
Anonimas
Sukurta: 2007-06-27 10:27:24
O tos rankos sustingę vis dar susipynę -->sustingusios, susipynusios. Mat reikia derinti giminę.
Sklandus, jausmingas, šiaip nieko naujo, - senos tiesos pasakytos.