Mūsų širdys prie melo juk dar nepriprato,
Vis dar šaukia, vis kreipiasi, ieško kažko.
Ir susimezga rankos, viena kitą krato,
Ir pamiršta, nežino, pamilo dėl ko.

Tartum vėjas sustingęs, parbėgęs nuo miško,
Tu eilutėms rašytoms šypsaisi ir vėlei.
Viskas leista ir atvira, meilė ištiško,
Nebeliko jau vietos nei meilei, nei gėlei.

O tos rankos sustingę vis dar susipynę,
Vis dar laukia, vis tikisi laimės, aistros.
Ir kelius viens kitam juk į širdį pramynę –
Nebeliko tarp mūs paslaptingos kaitros...