Išplovė dulkėtą pakaušį vasaros lietūs,
Bet dulka parankėje kosinčios nežinios.
Sergu žmogumi, nepadeda kvapas aviečių,
Nepadeda liepžiedžių burtai suknežinti.

Sergu ir žinau, kad mirsiu nunuodytas
Gal tėvo, gal vaiko, gal srūvančio laiko.
Bet kastis nesiruošiu – pilnas aruodas,
Ir naktys dalina gyvastis, tvaiką.

Bet ribos pašėlusios iškrėtė pokštą,
Nusidriekė ten, kur eiti nedrįstu.
Su kryžium lieku ant nerimo bokšto,
Numirsiu laiku, savų nepagrįstas.