Prašei manęs išimti tavo širdį, sudeginti lauže, pelenus išbarstyti (nepasilikti). Prašei uždaryti tavo sielą mano mintyse (nežinojai, kokios jos aštrios). Bet koks žmogus be sielos ir širdies? Gal bloga aš skulptorė, per daug skylių pradūriau tavyje, taip norėjau formos tobulos...
Prisimenu pirmą rožę – viltis rankas pradūrė. Kiauras šypsnys – ar būsi mano? Žiedas nuvyto, spygliai krito mano jausmų – nejau aš tavo? Erškėčių vainiką nupynei, tuščio sosto abu ieškojom, kodėl nebėra, kas palaimintų?
Staiga užmerkei akis, rankos nutirpo, tavo širdis iškrito. Šipuliai, įsmigę sielą, skandina. Gal man prisijungti?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): rainiukee
Sukurta: 2007-06-26 14:05:49
Ačiū :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-06-26 13:18:02
Saldžios kūrybinės kančios kuriant, tveriant, ieškant harmonijos tarp formos ir minties.
:) geras dienoraštinis įrašas.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-06-26 12:22:06
Aštrūs pojūčiai, daug skausmo... Gana stipriai ir jaudinančiai išreikšta.
Anonimas
Sukurta: 2007-06-26 09:20:35
Skaudus.
Tačiau jei jau publikuoji dienoraštį, jame turėtų būti kiek daugiau naujų įvaizdžių, nes šiame dauguma - banalūs ir nuvalkioti.