Prašei manęs išimti tavo širdį, sudeginti lauže, pelenus išbarstyti (nepasilikti). Prašei uždaryti tavo sielą mano mintyse (nežinojai, kokios jos aštrios). Bet koks žmogus be sielos ir širdies? Gal bloga aš skulptorė, per daug skylių pradūriau tavyje, taip norėjau formos tobulos...
Prisimenu pirmą rožę – viltis rankas pradūrė. Kiauras šypsnys – ar būsi mano? Žiedas nuvyto, spygliai krito mano jausmų – nejau aš tavo? Erškėčių vainiką nupynei, tuščio sosto abu ieškojom, kodėl nebėra, kas palaimintų?
Staiga užmerkei akis, rankos nutirpo, tavo širdis iškrito. Šipuliai, įsmigę sielą, skandina. Gal man prisijungti?