Išmokus kalbėti

Kartais paukščiai pameta kelius,
Vėjas suvelia sparnus,
Ar tu gali atmerkti akis?
Nebeklausyti dužusios širdies,
Vėl ir vėl, ir vėl
Atsisuki į mane,
Bet aš – ne kelrodis,
Numestas žiedas.
Glamžai rankose likimą,
Supinti mokėjai ilgiausią kasą,
Išdraskyti prireikė sekundės dalies.
Už ką turi kristi paukščiai,
Smegti sielos ašarų gelmėse?
Už ką verkia jausmai?
Jų suvaldyti negalėjai,
Tai surišai save,
Ir instiktai pasruvo krauju.
Vėl ir vėl, ir vėl
Turiu mokėti pasakyti.
rainiukee

2007-06-23 00:25:24

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2007-06-23 14:38:15

...gražus,pilnas skaidrių sielos spindulių ir svajonių žiedlapių...

Vartotojas (-a): rainiukee

Sukurta: 2007-06-23 00:37:32

Skrenda kol neša viltis (sparnai), kol šviečia saulė (gyvybė), bet kartais ir jie pamena sparnus. Na, tiesiog taip reikėjo šiose eilėse.
Ačiū už nuomonę.