Kartais paukščiai pameta kelius,
Vėjas suvelia sparnus,
Ar tu gali atmerkti akis?
Nebeklausyti dužusios širdies,
Vėl ir vėl, ir vėl
Atsisuki į mane,
Bet aš – ne kelrodis,
Numestas žiedas.
Glamžai rankose likimą,
Supinti mokėjai ilgiausią kasą,
Išdraskyti prireikė sekundės dalies.
Už ką turi kristi paukščiai,
Smegti sielos ašarų gelmėse?
Už ką verkia jausmai?
Jų suvaldyti negalėjai,
Tai surišai save,
Ir instiktai pasruvo krauju.
Vėl ir vėl, ir vėl
Turiu mokėti pasakyti.