Šiuolaikinė mergaitė su telefonu po
Pagalve tiesia ranką link
Mažo sidabrinio mygtuko,
Tada link daugybės klavišų –
Kad grotų simfonijas, kaskart
Vis kitas, bet tokias vienodas.
Ir natos juk tik trisdešimt dvi –
Visa kita tik keisti ženklai:
Bemoliai ir diezai, ir kiti,
Kurių nepažįstu.
Jos plaukai sušiaušti dirbtinai - -
Iš tikro jie tiesūs ir lygūs,
Bet tokių juk niekam nereikia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2007-07-04 17:36:11
ramus prozinis kalbėjimas. Tinka į Prozinė poezija skiltį. Kad būtų poezija, trūksta originalumo, literatūrinio skambesio vaizdinių, gilesnės minties ir t.t. Šiaip labai maloniai susiskaitė.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-06-28 14:06:12
Puikus darbas, parodantis vienišą žmogų, kuris bando to išvengti visokiariopai...ir telefonu, ir plaukus šiaušiant..Ech, popierinių laiškų jau niekas neberašo.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-06-22 15:46:14
Mergaitė II čia tokia vieniša su šiuolaikine komunikacija rankutėje... Neliūdėk :)