Šiuolaikinė mergaitė su telefonu po
Pagalve tiesia ranką link
Mažo sidabrinio mygtuko,
Tada link daugybės klavišų –
Kad grotų simfonijas, kaskart
Vis kitas, bet tokias vienodas.
Ir natos juk tik trisdešimt dvi –
Visa kita tik keisti ženklai:
Bemoliai ir diezai, ir kiti,
Kurių nepažįstu.

Jos plaukai sušiaušti dirbtinai - -
Iš tikro jie tiesūs ir lygūs,
Bet tokių juk niekam nereikia.