Pagaliau vienas.
Kaip visada.
Žmogus pilku apsiaustu turėjo amžinybę laiko ir kone tuščią aibę užsiėmimų. Tad su nameliu geriau susipažinti nutarė neskubėdamas, netgi atvirkščiai – dešimtkart ištęsdamas bet kokį judesėlį, žingsnį ir bereikalingą detalės apžiūrinėjimą. Lėtai lėtai, lyg vaikščiotų po vandeniu.
Jis pradėjo nuo patalpos, kur šiuo metu pats stovėjo – ogi tatai būta virtuvės. „Virtuvė kaip virtuvė,“- kaipmat padarė išvadą, tačiau vis dėlto įsisakė šiąją nuodugniai patvirtinti. Tad ėmė spoksoti į dulkėtus kampus, kaži ko ieškojo rūdimis nuklotoje kriauklėje, čiupinėjo pilkas menko langelio užuolaidėles. Paskui įsistebeilijo į kobra susisukusį rudą čiaupą - tarytum laukdamas, kol šis atgis ir piktai šnypšdamas kirs veidan. Galu gale pritūpė ir įdėmiu tardytojo žvilgsniu įnyko „kankinti“ ovalinio stalo kojelę.
Seną, dulkėtą, sutręšusią...
Tuo metu galvon šovė beprotiška, tačiau kartu nesuvokiamai gundanti mintis. Kokios paprastai randasi vienumoje, balansuojant tarp apatijos bei noro atsikratyti nuoboduliu.
„Kaži, ar atlaikys?“ – pagalvojo Ivanas ir, užsilipęs ant stalo, ėmė visaip šokčioti, trypti keliais bei daužyti alkūnėmis per seną medį. Eksperimentas baigėsi greitai ir ne itin sėkmingai. Vargšas Ivanas, prastai apskaičiavęs šuolio stiprumą, pirmiausia trenkėsi viršugalviu į lubas, o po akimirksnio, krisdamas žemyn, savo mase sutraiškė stalą ir tėškėsi ant grindų.
- Smūgis buvo, - abejingai tarė, kasydamasis šoną.
Apžiūra tęsėsi toliau...
Virtuvėje daugiau nesuradęs jokio įdomaus (išskyrus kelis tarakonų sprinterius) objekto, o gal tiesiog bodėdamasis savo paties sumąstytu laiko stūmimu, Bezuchovas nusižiovavo ir liūdnas įkulniavo prieškambarin. Tačiau čia taipogi neaptiko nieko, nors gramelį dėmesio verto. Iš visų kampų šiepėsi vien nykuma , prie purvinų sienų, grindų ir lubų priaugusi.
- Negi į tai spoksoti? – raukydamasis sumurmėjo Ivanas.
Tada pakėlė žvilgsnį ir išvydo iš viršaus styrančią baltą lemputę. Tai buvo vienintelė lubų gyventoja, paskutinė bežadės dykynės gėlė. „Beveik tokia pat vieniša kaip aš,“ – dingtelėjo Bezuchovui. Slogu pasidarė nuo šios minties, todėl vyriškis pamėgino kuo mikliau ją šveisti laukan ir vėl pulti į beprasmį, tuštumos prisigėrusį tyrinėjimą. Bet kur tau! Kaip bepažvelgsi, visa: šiukšlelės pakampiuose, pro purvinus langus išlindę pamėkliški šviesos ruožai, apšepusios, trūnijančios sienos – staiga tartum virto rodyklėmis, viena po kitos vedančiomis prie tos prakeiktos lemputės. Tokios nematytai šlykščios ir kartu tokios pažįstamos. Sutvertos ir šičia įsuktos vien todėl, kad primintų jam, Ivanui Bezuchovui, apie apgailėtiną savo paties dvasios būseną ir per pastaruosius metus neatsiejamu palydovu tapusį liūdesį.
„O juk“, - staiga Bezuchovo galvoje blykstelėjo šiurpus suvokimas. – „Aš tartum buvau apsidžiaugęs namuku. Gėrėjausi jo netvirtu stotu, susižavėjau plytelių trūkumu, šypsodamasis žvelgiau į niūrius langus, it laukdamas, jog ten, už jųjų, slepiasi šimtai... ne, tūkstančiai baltųjų lempelių! Lempelių? Na, jeigu ne jų, tai bent apšepusių kilimų, sienų beyrančių, dulkėmis paklotų grindų, dar velniažin ko... Ir, tiesą sakant, aš visa tai ir gavau, ar ne?.. Tikrai! Mat iškart nujaučiau, jog einu čia ne linksmintis, ne gyventi ir netgi ne slėptis. Vien skausmo, kančios ir pavydo troškulio vejamas atvykau! Tik jo geidžiu!.. Nes jau negaliu be jojo gyventi – to kartaus ugninio vandens... Todėl ir vietą tinkamą pasirinkau. Kad visa, kas mane gaubs, gilintų žaizdas: primintų apie bedugnę, kurią esu pasmerktas amžinai skrieti; arba tarnautų siaubingu groteskišku veidrodžiu... bet kartu ligi klyksmo aiškiu.“
Žmogus pilku apsiaustu atsisėdo ant grindų ir ėmė mąsliai baksnoti kumščiu sau per lūpas.
„Dvasios skausmas – įstabus dalykas,“ – galvoje vis smarkiau įsisuko minčių verpetas. – „Lyg keistas ir pavojingas narkotikas, prie kurio priprantama tik ėmus vartoti didelėmis dozėmis. Iki tol jis tau kelia pasibjaurėjimą ir šleikštulį, tu jo nekenti, netgi bijai. O retkarčiais paklausi savęs: kokiu nesuprantamu būdu galima t a i pamilti?.. Kaip nors viena siela šiame pasaulyje sugeba t u o gardžiuotis, mėgautis, geisti dar ir dar?.. Įdomiausia, jog iš anksto numanydamas atsakymą, pats stengiesi nuo jo nusisukti. Nes negali ir nenori suvokti, juoba sąžinės akivaizdoje, jog yra pasaulyje juoda dėmė, kur purvu bei krauju toji tiesa nubraižyta. Ir kiek bebandė ją ištrinti, kiek bemėgino išvalyti, kiek besistengė peiliais ar kardais išpjauti – vis pastangos veltui nueidavo, o drąsuoliai patys būdavo dėmės paglemžiami. O ne, brol! Čia vien didžiulė, plati it kosmosas uždanga sugebės pasitarnauti. Bet ilgainiui ir jos neužtenka juodajai dėmei paslėpti.
Baisu ir šiek tiek kvaila, jog, tuomet, kai susivoki prie šio svaigalo pripratęs, būna per vėlu. Iš pradžių tarytum nenoromis, spirdamasis pripažįsti pamėgimo faktą, sykiais dar bandai jį neigti. O laikui slenkant net imi didžiuotis savąja priklausomybe, nešiodamas ją tarytum prabangų vestuvinį žiedą. Tiesa, pasitaiko dienų, kada nepaprastai tvirtai tari: „Viskas, pakaks!“ Bet juk tai vis vaikiški žaidimai, melavimas sau – jie dar labiau į gėlą tempia, priversdami ja žavėtis. Ne, nebuvo, nėra ir nebus išsivadavimo pragaištinguoju maru užsikrėtusiems...
Siela m y l i skausmą.
Šit siaubingoji teisybė!
Kuo labiau ujamas, skriaudžiamas, nelaimingas esi, tuo smarkiau troškina ir dar kančios reikalauji. Ir vis negana! Kasdien bėgi pasaulio aikštėn, geisdamas įsibrauti į patį vidurį, kur žmonių tirštumas didžiausias. Atsistoji iškėlęs rankas po kruvina saule ir surinki taip stipriai, kad net visata sudrebėtų:
- Žiūrėkit visi, štai aš! Aš kenčiu! Kenčiu!!!
Ak, tiek pamišimo, tiek manijos tą akimirksnį šviečia tavajame žvilgsnyje!.. Tačiau šlapias grindinys neatspindi akių. Praeivių veidai nevirsta veidrodžiais. Raudonas dangus negrąžina atvaizdo. Tu neišaugi ligi begalybės, kraujuotu pakaušiu vienas po kito pramušdamas atmosferos sluoksnius ir nustumdamas žvaigždes. Tik stovi ir šauki nelyginant beprotis.
Siaubinga neviltis užlieja jausmų aortą, o sykiu ir visą sielą. Bet šitai vien padidina šėlsmą ir laukinį pamišėlio džiaugsmą.“
- Ar aš toks? – paklausė savęs žmogus pilku apsiaustu. Ir po akimirkos atsakė:
- Ne, ne toks. Bet aš skrieju... vis žemiau ir žemiau. Esmi puolęs.
Ivanas Bezuchovas giliai atsiduso ir mintyse antrąsyk pakartojo: „Esmi puolęs.“
Puolęs!
Kaipgi dažnai jo esybė žongliravo šiuo negailestingu žodžiu. Pastarasis blykčiojo jos saujose tarp dešimties įvairiaspalvių kamuoliukų... tačiau juk jie keisdavosi. Vienas per neatsargumą išslysdavo ant grindų, kitas atsimušdavo nuo sienos ir lėkdavo atgal delnan. O tas nelabasis „Puolęs“, it kokio magneto traukiamas, vis sukosi ir vartėsi, sukosi ir vartėsi... Rodos, jo viduje, po nekaltos plastmasės kūnu, telkėsi visas skausmas, kančia, panieka sau, nusižeminimas, pašaipa... ištisos galerijos piktų bei gniuždančių jausmų!..
Bet dabar - nežinia kodėl – buvo kas kita. Pirmąsyk per neįtikėtinai ilgą laiką „Puolęs“ iškilo veikiau kaip šaltas, griežtumu alsuojantis faktas – nepaneigiamas ir kokčiai sausas. Faktas, reikalaujantis ledinės analizės, o ne duoklės emocijomis. Faktas, raginantis save išbraukti, o ne kentėti.
Netikėtai Ivanas Bezuchovas pasijuto tartum jūreivis, kuris, laivui grimztant jūron, jau spėjo susitaikyti su baigtimi, ir staiga pastebėjo netoli žiburiuojančias ištaigingo lainerio švieseles. Ar pavyks nuplaukti?
Ir kas galėjo sukelti šį pokytį, tokį ūmų bei netikėtą? Vieniša lemputė koridoriuje? Niūrus, grėsmingais debesimis apsitraukęs Niu Tokajaus dangus? Keleris su Makoldu - du sistemos vaikai, pasaulio nuopuolio liudijimai? Betgi išvardytieji veiksniai turėtų vien stiprinti jo, Ivano Bezuchovo, sopulį, garsinti klyksmą dvasios patefone. Nes čia viso labo eilinės kelrodės žvaigždės į gėlos buveinę – jų apstu!
Ne! Ne! Ne! Kodėl jis gaišta šitom nesąmonėms brangų laiką? Kam kelia bereikalingas mįsles, kai siauras šviesos ruoželis, trumpam atsivėręs horizonte, tučtuojau gali būti uždengtas pilkos darganos? Tunelio gale sekundei žibtelėjo viltis – rasi tai vienintelis, paskutinis ir trapus šansas. Kas likę – paistalai, kvailystės, kliūtys!..
Pirmyn!
Mikliau!
Išsigelbėjimas buvo kažkur netoliese – žmogus pilku apsiaustu tai juto. Tačiau kitąkart daiktą, susigūžusį po ranka, surasti daug sudėtingiau nei už tūkstančio mylių esantį.
Ieškojimas, gimęs Ivano sieloje, greitai peraugo į visiškai tikrą – matomą ir girdimą – lakstymą po niaurųjį būstą. Vyriškis vartė daiktus, be jokios tvarkos stumdė baldus, vaikštinėjo iš vieno kampo į kitą, vis nekantriai delnus pasitrindamas. Dulkės ir šipulėliai sūkuriavo aplinkui, nevėkšliškai išsisukinėdami nuo pilkojo apsiauto sukeltų vėjo gūsių, tarytum pasibaisėję netikėtu Ivano užsidegimu.
„Virtuvė!.. Ne, joje jau buvau – nieko nepastebėjau... Et!“- keistuolis vis dėlto šoko tenai, nė nežinodamas į kurią pusę dairytis. Sumišimas blaškėsi jo krūtinėje, jaukdamas mintis ir jausmus. Kiekviena menkutė smulkmenėlė, užklydusi akiratin, kaipmat imdavo talžyti protą savo apgaulingu išskirtinumu ir kvatodama plėšė dėmesį. Aplinkui – daugybė dėžių, bet visos tuščios; jos nė nedvelkė išsigelbėjimu.
„Išsigelbėjimu? Bet juk tai tik išganymo pradžia... O Dangau, kokia mano kvailybė! Aš nenumanau, ko būtent ieškau, bet jaučiu jo alsavimą. Kas gi man darosi? Kodėl?.. O gal čia tu, Viešpatie? Tada pasirodyk man, padėk, – be Tavęs juk nieko neturiu! Neleisk, kad stebuklinga vilties akimirka išsprūstų iš nusilpusių delnų! “
Po akimirksnio Bezuchovas nėrė į prieškambarį. Atpažino tą pačią lemputę, nė per nė per nago juodymą nepakitusias sienas ir tuštybėje skendinčias grindis.
- Nieko naujo! – apmaudingai sušnypštė Ivanas ir straktelėjo į vonią. „Bet jis kaži kur visai arti...“, - padrikos mintys sukosi galvoje. – „ Rasi čia?.. Ne, nėra, nėra, nėra!“
Kambarėlis. Vonia. Koridorius. Vėl virtuvė. Vėl vonia. Vėl virtuvė. Laiptai – seni, cypiantys, treškantys. Šit ir antras aukštas! Sunkiai alsuojantis Ivanas apsidairė, nežinodamas, kurias iš trijų išdygusių durų pasirinkti. Tai dilema! Galiausiai, suvokęs ilgų svarstymų kenksmingumą, puolė į pirmą pasitaikiusią oliūkštę.
Miegamasis!
Nieko nesuradęs nei po lova (daugiau kambary baldų nebuvo), nei ant jos, nei kur šalia, Bezuchovas staigiai apsisuko ir jau rengėsi mauti lauk.
Tačiau sustojo kaip įbestas.
Prieš jį, ant priešingos langui sienos, kabėjo paveikslas. „Ir iš kur jis čia?..“ – šmėstelėjo Ivanui.
Tatai būta senos ir kokybe nepasižyminčios Rembranto „Sūnaus paklydėlio“ reprodukcijos. Drobė prasta, pats paveikslas, suprantama, neatitiko originalo matmenų: plotas buvo sumažintas, o dalis dešiniosios pusės apskritai nukirpta. Rėmeliai – šlykščiai mėlyni, perdėm griežti ir kampuoti: matyt blogesnių kūriniui ir neparinktum. O ką jau bekalbėti apie purvą bei dulkes – tiesą sakant, kiekvieno šiame name esančio daikto papuošalus?
Bet Ivanas Bezuchovas neėmė to domėn. Netgi atvirkščiai! Paveiksle jis išvydo kaži ką fantastiško bei kerinčio, o nevėkšliški rėmeliai, dulkių sluoksnis ir purvinumas tarytum tik paryškino tą magišką aurą, kuria alsavo kiekvienas dažų vingis.
Žmogus pilku apsiaustu susižavėjęs žvelgė į basą sūnaus palaidūno koją, jo suplyšusius marškinius ir murziną galvą. Nuolankumą, atgailą ir meilę spinduliuojančią laikyseną ir nusižeminusiai sulenktus kelius; galvą, švelniai tėvo apkabintą.
„Jisai siaubingai kentėjo,“ – galvojo Bezuchovas. – „Bet...“
O tada žmogus pilku apsiautu įsižiūrėjo į žilą gimdytojo galvą ir mielą, nuoširdumo kupiną žvilgsnį, kuriuo senukas pasitiko ant kelių atleidimo atšliaužusį valkatą.
Ilgai stovėjo Ivanas Bezuchovas, į paveikslą spoksodamas. Ir netikėtai visas mintis tartum žaibas pervėrė. Trumpas, ryškus, visa aplinkui nušviečiantis žybsnis.
- Tikslas. Turi būti tikslas, - sušnibždėjo keistuolis ir apsisukęs movė iš kambario. Lėkte nulėkė apačion, pasigriebė savo senąją skrybėlę ir išbėgo pro duris, į benzinu, dūmais ir besistumdančių žmonių mase tvoskiančią gatvę.
Kūnas drebėjo nelyginant drugio krečiamas, lūpos net pamėlo, o akyse įsiplieskė laukinis nekantrumas.
Tądien žmogus pilku pasiaustu buvo pasiryžęs išvysti stebuklą. Ir kaip vėliau sužinosime, jam vis dėlto pavyko.