Visos mano naktys nulipo nuo stogo
Į rytojaus kabiną neliečiamu užraktu.
Rankoj skrynią laikau – metams bėgant sublogo,
Seną knygą vartau ties mirtingojo užribiu.

Seną knygą vartau, mirga paslaptys blaivios,
Ir likimo stoty miega juodas skirtukas.
Gal išvykčiau iš čia – praeitis apsiraizgo.
Nebeversiu daugiau – knygos šriftas išblukęs.

Nebeversiu daugiau, nes mane patį varto,
Bėga lūpomis pienas laimingos vaikystės.
Seno rūsio kampe budi dienos begarsės,
Kalendoriaus lape dulkių žaibas sublyksi.

Užsivers ir laikai, kaip užsiverčia knygos,
Ir raitys kryždirbiai seno antkapio raštą.
Čia buvai, čia nesi – mes akimirkom lygūs,
Ir visi išturėsime būtį bekraštę.