Paskendę debesys – smėlėtas jūros dugnas,
linguojantis krantais dangaus.
Ir horizontas – juodas žemės urvas,
riaumojantis žvėris lietaus.
Ir medžių nerimo pritvinkusias viršūnes
skutais draskys klaiki naktis.
Į tolį smingančios žaibų alkūnės
privers užmerkti baimėje akis.
Praeis audra, ir taip laukta tyla
vėl džiugins mus ankstyvą rytą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-06-25 09:42:35
Gražu :) Apskritai mėgstu lyriką...
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2007-06-19 08:10:08
Kablelių nereik antroje strofoje . Gražus darbas, tik tos dvi paskutinės per proziškos eilutės.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-06-18 23:56:52
Nepyk , bet pritrūko dviejų eilučių:
Gaiva vėl tvenksis mintyse,
kava garuos į lovą atnešta ;)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-06-18 23:10:37
Vau, kaip vaizdingai... Labai lyriškas - sakyčiau. Puiku :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-06-18 23:10:32
Yra audra - gamtovaizdis, net labai yra kaip patinka; Patinka stichija, ir audra patinka "žiauriai" gerąja prasme; Uch kaip patinka, o audros tokia erdvė - stichija yra sukurta ir gražiai; ( klaiki, baimėje, laukta tyla, lyg ir neliptų) bet čia "limpa" juk viskas pas žmones individualiai pergyvenama; todėl nieko nesakau dėl to; Patiko kūrinyje audra - sukurtas tas gamtoje audros alsavimas, tikrai audros alsavimas gamtovaizdį sukurtas ir labai gražiai; Tik jų (tų audrų) būna mažai ir jos greitai praeina;
Jei žiūrėti metaforiškai į mintį na pats kūrinys metafora, "audrai" kuri įvyksta žmonių santykiuose, tai tikrai labai taikus gražus kūrinys savo santykiu, į tą reiškinį; dvelkia išmintimi;
tačiau čia man persvara gražiai sukurtoje audros stichijoje; tai ryškiau, tai ir patiko.
:)