Paskendę debesys – smėlėtas jūros dugnas,
linguojantis krantais dangaus.
Ir horizontas – juodas žemės urvas,
riaumojantis žvėris lietaus.

Ir medžių nerimo pritvinkusias viršūnes
skutais draskys klaiki naktis.
Į tolį smingančios žaibų alkūnės
privers užmerkti baimėje akis.

Praeis audra, ir taip laukta tyla
vėl džiugins mus ankstyvą rytą.