Besparniais laivas mes išplauksim į nežinomas jūras. Juose mes būsim tik maži keliautojai, ieškantys didelių atradimų, naujų veidų, naujų uostų. Mes būsim kaip jūreiviai, žvelgiantys į mėlyną horizonto juostą. Mes plauksim į besileidžiančią saulę, į beribius tolius.
Išplauksim besparniais laivais iš savo pilkų pasaulių, pamiršim tai, kas temdė mėnesienas, kas griovė mūsų svajonių pilių sienas. Ir bandysim mes viską pamiršt. Skandinsim žaliose bangose dienoraščių lapus, aplytus ašarų lietum, skandinsim skausmo paliktas mintis. Deginsim besileidžiančios saulės spinduliose sapnų šukes ir vėl sapnuosim. Sapnuosim tai, kas mums brangu, ką amžinai nešiosim širdžių delnuos. Nedeginsim mes meilės jausmo, tik jį saugosim. Gal ne vienas kitam, gal jau kitiems. Bet paliksim degt mažas vėstačias žarijas...
Juk mes besparnių laivų jūreiviai. Mes ieškom savo sielų uostų, kad nurimtume šiltam glėby. Jau plaukiam atskirais laivais, dar laukdami tos lemtingos audros, mus vėl suvesiančios...
Nebijosim mes žaibų, Perkūno dundesio aukštai. Nebijosim jau nieko. Plauksim savo laivais ir lauksim.
Neskandinsim mes vilčių ir laimės troškimo. Mes ieškosim svajonių.
Mes.
Aš ir tu – besparnių laivų jūreiviai.