Lošiant su karaliumi

Karaliau mielas, sėskimės prie stalo.
Galbūt be reikalo žavusis jūsų auksas bąla –
Mes dar nesužaidėm finalinio žaidimo.
Keistai šįvakar smuikas ir fleita užkimo.
Tik žaidžiame, o skeptras nesuranda vietos:
Kairėn – dešinėn, žemyn – aukštyn lyg pamėtėtas.
Aš nieko nežinau, o nuojauta gal klysta –
Už jūsų kortų tūzo – suplanuota išdavystė.
Šalin kortas! Suloškim iš jausmų, karaliau mano.
Kvatojas juokdariai. Svita (kaip aš) finalo nenumano.
Visų akivaizdoj jūs metate banalią dviveidystę.
Jei leidžiate, prašau lietaus: man rožių gaila – vysta.
Atleiskit, aš akiplėša, atleiskite, meldžiu be galo:
Lenkiaus prieš jus. Dabar lenkiuos prie jūsų.
                                          Ak, karaliau mano.
Littera

2007-06-18 20:47:40

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): ieva

Sukurta: 2007-07-05 15:38:46

moterų nuojauta neapvilia. patiko

Vartotojas (-a): malaja

Sukurta: 2007-06-19 22:03:49

man ir tas skambėjimas, ne tik žodis
karalius" kelia iškilmingą, karališką įspūdį; kita vertus, už viso gracingumo, etiketo vingrybių vaizduojuosi negražius, nešvarius, lemtingai negerus dalykus. N-taaip.. karaliai nemėgsta pralaimėti...
:)
Ak, - atsidūstu sužavėta ir be pavydo, - ak, Danguole mano...
Ir atsistoju. (Plojimai).

Vartotojas (-a): drakonas

Sukurta: 2007-06-18 20:55:32

Taip ir įsivaizduoju viduramžių rūmus :)