Išplaukčiau jei būtų su kuo
Dainuočiau jei būt kam klausyti
Jei būtų kas žiūri šiltai
Tylėčiau ir naktį žarstyčiau
Ir jeigu kas nors atvirai
Sakytų – prisėsk pasvajosim
Palikčiau ramus lyg dangus
Kai vakaro gula pavėsis
Įpūsčiau žioruojančią ugnį
Kur nors pamiškėj šalia upės
Ir viską iš naujo nupieščiau
Suspaudęs dar šiltą angliuką
Tą paukštį viršum tolumos
Išnykstantį už horizonto
Jo klyksmą link saulės laidos
Linguojantį, tvinstantį laiką
Barstyčiau pilkais pelenais
Po kojom prigulusį taką
Mėnulį, kurs lipa šlaitais
Įpinčiau į plaikstomą kasą
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Toltik
Sukurta: 2007-06-18 17:02:53
Beveik niekada nešlifuoju (tai duoda tik formai - man forma nerūpi, ji kinta nuo vėjo..) :), kuriu savo tempu, tai tiesiog eiliuoti minčių dienoraščiai :) kurie atviras širdis šildo :), ir man pačiam gera pasišildyti kai būnu kitose būsenose :)))).
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2007-06-17 00:19:29
"Ir viską iš naujo nupieščiau
Suspaudęs dar šiltą angliuką"...Ir visos eilutės-šiltos,gyvos.Nežinau,ką čia reikėtų šlifuoti,juk tai taip tikra,gryna.
Anonimas
Sukurta: 2007-06-16 00:14:24
rašytas paskubom, vertėtų pašlifuoti dar..
kiek nuvilia primityvus rimas, nors melodingumas
irgi turi savo galią..
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-06-15 18:17:34
Kartais tiek nedaug reikia, kad padaryti tuos nepaprastus dalykus, kurie seko po Jūsų "jei"...
Eiliukas su švelniu atodūsiu :) gražios mintys. Ypač patiko " Mėnulį, kurs lipa šlaitais, įpinčiau į plaikstomą kasą".
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-06-15 14:15:04
Jei patikėčiau savimi
girsčiau ko kam reikia
gal būčiau Buda judesy
po Saule darant veiksmą
dabar kol netikiu savim
tik Saulei padėkoju
tik ji neprašo iš manęs
parduoti sielos grožio