Ties Tavo lūpomis nurimsta vėjas,
Kažkur toliau skęsta paklydus tyluma...
Kažkur toliau ir vėl nuėjęs
Sakai, kad gęsta pamažu audra.
Tuomet iškrinta paskutinis sniegas,
O pirmas liejasi su žemuogių žiedais;
Ir Tavo lūpom ašara nurieda
Nebent švelniais sidabro vakarais...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-12-06 17:00:44
Lyriškas, bet tie, kuriuos skaičiau prieš tai, daug stipresni:)
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-06-10 22:15:18
puikus kūrinukas - lauksim daugiau :)
Anonimas
Sukurta: 2007-06-10 18:26:51
jaunas ir veržlus -
ir girdėtas.
trūksta energija ir įsijautimo..
Vartotojas (-a): debesų piemenaitė
Sukurta: 2007-06-10 15:19:15
Stebėtojo vaidmenį atlieka Jūsų eilėraščio lyrinis subjektas. Vaizdai bando persipinti su jausmais. Žavu, kad jis trumpas. Lyg lengvai burnoje tirpstantis zefyrinis saldainis. Antro ketureilio pirmos dvi eilutės labai gražiai nupieštos. Tiesiog subtiliai.