Kai auksinis lietus puošė veidą,
Širdyje mažą viltį radau.
Vėl maldauju – atmink mano meilę,
Nors aš tavąją veik pamiršau.

Mano saulės skausmu nenuskinki,
Nenaudok pikto žvilgsnio kerų.
Tyro jausmo nuodais nevadinki,
Lai šis turtas nevirsta melu.

Vėlei krūpčioja mano blakstienos.
Rieda ašaros vėl ne laiku,
O auksinis lietus vis dar krenta
Toks saldus, kaip kadaise man – tu.