Besileidžiant paskutiniams saulės spinduliams Artūras kiūtino siauru skersgatviu. Priėjęs jam reikiamą vietą, pakėlė akis į iškabą, kuri švietė neonine šviesa. „Mažulės namai“ Tai buvo neprabangus ir ganėtinai pigus viešnamis, kuriame dirbo tik merginos neturinčios leidimo gyventi Penktoje Žemės federacijos planetoje. Šita planeta buvo atšiauriausia teisėsaugos organų atžvilgiu ir jei pakliūdavai policininkams į rankas, tai galėjai iš jų tikėtis arba greitos mirties, arba būti parduotas pirkliams. Artūras greitai apsidairė ir priėjęs prie durų pasibeldė. Jos lėtai prasidarė tik tiek, kad klientas pratilptų įeiti ir kai jis jau buvo viduje, durys vėl užsidarė už jo nugaros.
- Prašome paskui mane.- Pasigirdo šiltas ir švelnus moteriškas balsas.
Tamsoje patalpoje nesimatė tokio balso savininkės veido, bet Artūras įtarė, kad ji turėtų būti ganėtinai graži. Tamsus koridorius buvo ilgas, o po to greitai išplatėjo į ovalią salę, kurioje ant minkštasuolių viliojamai rangėsi įvairios išvaizdos ir visokiausios rasės merginos. Vaikinui šįkart norėjosi išbandyti kažką įdomesnio, nei įprastai. Jis atidžiai pradėjo dairytis. Kiek kairiau nuo įėjimo į salę ant minkštasuolio raitėsi Didžiosios Jūros Kontingento atstovė – geltonveidė hermafroditė. Tikrai ne, vyro nugara nubėgo šiurpuliukai vien pagalvojus apie sueitį su tokia būtybe. Kiek dešiniau buvo išrikiuotos artimiausios žmonių rasei atstovės. Tai buvo iš Atėnės žvaigždyno, Kalijos planetos merginos. Įdomiausias jų bruožas buvo skirtingų spalvų oda ir truputėlį ilgesni už rankas čiuptuvai ant nugaros, kuriais jos galėjo perduoti meilės partneriui Dievišką jausmą. Tik tokiam parteriui, kurį jos myli. Už kurį gali paaukoti net savo gyvybę. Pagal odą galėjai spręst apie jų amžių. Joms tikrai netrūko egzotikos. Pati labiausiai pribrendusi mergina turėjo vakaro dangaus mėlynumo odą. Artūro laimei viena tokia buvo. Ji sėdėjo tarp žalios ir raudonos merginos. Vyras palengva priėjo prie moteriškės, kuri prieš tai atidarė duris ir pasakė savo apsisprendimą.
- Puikus skonis, - moteriškė nusišypsojo ir rankos gestu pakvietė išrinktąją. – Brangioji, bėk pasiruošk.
- Madam, ar aš galėčiau pasikalbėti su jumis akis į akį? – Vyras tyliai pašnibždėjo poniai į ausį.
- Žinoma. Prašom čia. – Moteriškė parodė duris už kurių buvo jos darbo kabinetas.
Kabinetas buvo jaukus. Kiek šviesiau nei salėje, bet interjero apstatymas toks pat. Vyras palaukė kol ponia atsisėdo ir tik tada prisėdo pats.
- Aš Artūras. – Vyras ištiesė dešiniąją ranką.
- Madam Peru. – Moteriškė gana tvirtai suspaudė ranką ir ją paleidusi atsisėdo. – Tai kokiu klausymu norite pasišnekėti?
- Aš norėjau pasikalbėti apie merginą, kurią išsirinkau. – Vyras žiūrėjo į madam Peru akis.
- Nesijaudinkite. Ji paskiepyta ir neserga jokia liga. Jos visos gerai prižiūrimos.
- Tikiu, bet aš ne apie tai. – Vyras truputį pasilenkė ponios link. – Aš norėjau pasikalbėti apie jos nuomą ne tik šiai nakčiai, bet ilgesniam laikui.
- Kiek ilgesniam?
- Pradžiai bent mėnesiui. Aš samdyčiau ją mėnesiui ir norėčiau, kad ji per tą laiką nedirbtų šito darbo. – Vyras išsitraukė kortelę iš vidinės švarko kišenės. – Už puse mėnesio sumokėsiu iškart.
- Matau, kad jūs esate padorus žmogus, tai tikriausiai sutiksiu su jūsų pasiūlymu. – Madam Peru atsistojo, nuėjo prie mini baro ir susimaišė atsuktuvą. – Norite?
- Ne, dėkui. – Vyras atsistojo taipogi ir padavė poniai savo kortelę. – Nuskaitykite tiek kiek reikia.
- Mielai. – Madam šitą procedūrą padarė greitai ir klientui grąžino kortelę, kurioje blyksėjo ženklas reiškiantis, kad jo sąskaita yra tuščia. – O jei mes jau baigėme, tai gal jūs jau norite pasinaudoti mergina?
- Su malonumu.
- Kai išeisite tikrai pastebėsite laiptus. Užlipęs pasukite į dešinę ir pirmos durys į kaire. – Madam Peru greitai susipylė į gerklę gėrimą, o veido raumenys nė trupučiuką nesuvirpėjo.
- Viso.
Artūras palengva lipo laiptais aukštyn, jausdamas kaip į nugarą sminga kitų merginų žvilgsniai. Nuo tokio jausmo kojos vos klausė. Vyras susirado nurodytąsias duris. Lėtai pakėlė ranką ir pabeldė į jas. Jos palengva atsilapojo. Iš vidaus į nosies šnerves tvojo malonus akacijų kvapas. Kambarys skendėjo romantiškoje tamsoje, o išsirinktoji prekė sėdėjo ant lovos krašto, apsivilkusi beveik permatomą chalatą. Artūras palengva įėjo į vidų, mergina atsistojo vos liesdama pirštų galais žemę, jai žengiant pirmuosius žingsnius, chalatas nuslydo nuo kūno. Mergina prisiartino prie vaikino taip arti, kad juto vyro širdies daužymąsi. Vyras stovėjo sustingęs ir žiūrėjo į nuostabias merginos akis, kuri palengva ištiesė ranką ir lėtai uždarė duris. Nuo merginos sklido malonus moteriškas kvapas. Antra merginos ranka palengva pradėjo kilti vyriškio šlaunimi, kai staiga jis sugriebė jai per riešą.
- Atsiprašau, bet aš negaliu. – Vyras kiek atsipeikėjęs ištrūko iš merginos spąstų ir nuėjęs prie lovos pakėlė chalatą. – Apsivilk. Aš norėčiau su tavimi pasikalbėt.
- Nesupratau? – Merginos akys greitai pasikeitė. Iš seksualaus žvilgsnio pasikeitė į įtaraus ir sutrikusio.
- Aš... – Vyras nutilo ir atsisėdo ant lovos krašto.
- Kas aš? – sarkastiškai nusijuokė mergina.
- Ar tau patinka šitas darbas?
- Patinka. – Mergina pasakė nė negalvojusi. – O dabar atlik darbą už kurį  susimokėjai.
- Aš turiu tau pasiūlymą. – Artūras pažvelgė pavargusiomis akimis į merginą, kuri vis dar kreivai spoksojo į klientą, kuris nenori atlikti to ko atėjęs. – Aš...
Stipriu spyriu durys atsivėrė. Į vidų įvirto du policijos pareigūnai, kurie greitai sučiupo Artūrą ir jau norėjo vestis jį lauk, kai palengva į kambarį įėjo madam Peru.
- Vyrai, tikiuosi, kad juo pasirūpinsite kuo puikiausiai. – Moteriškė nusišypsojo.
- Žinoma madam Peru.
- Ar jis jau atliko už ką buvo susimokėjęs? – Peru pasisuko į merginą.
- Ne, madam.
- Tada šaunu. – Peru pažvelgė į Artūrą. – Mielasis, žiūrėk, kaip tikri vyrai atlieką tai už ką tu susimokėjai. – Madam koketiškai nusijuokė. – Ponai, gal norite pasilinksminti su mergina?
- Žinoma!
- Bet noriu būti užtikrinta, kad jūs pasirūpinsite tuo niekšeliu.
- Tikrai taip.
- Tada prašome. Vaišinkitės. Ji patenkins jus abu.
Policininkas metaline lazda kirto per Artūro kaklą ir jis sudribo ant grindų. Kairysis delnas atsigniaužė ir iš jo išridėjo maža apvali dėžutė, kuri buvo paspirta policininko kojos ir nuriedėjo po lova. Gęstančia sąmone vyras matė, kaip nuo merginos nudrėskė chalatą, kaip ją paguldė ant lovos ir kaip ant jos užlipo du, nutukę policininkai. Kaip mergina kentėjo jų šiurkštų elgesį ir kaip netikėtai mergina sugriebė mažąją dėžutę plonais savo piršteliais.
- Kiek galiu tavęs šauktis?! – pasigirdo Manto balsas.
- Atleiskit, - sutriko Artūras atsipeikėjęs, apsižvalgė, kad tebėra tame pačiame urve. – Kas nutiko? – Vyras pasižiūrėjo į lūkuriuojantį Kolosą. – Supratau. Išalko?
- Teisingai.
Jaunuolis pašoko ant kojų ir vėl atliko savo darbą. Taip ėjo valandos kol galiausiai nuskambėjo sirena, ir visi dirbusieji palengva pradėjo kiūtinti atgalios. Kas nuėjo atsiimti premijos už gerą ir našų darbą, kas nupėdino atsipūsti į centrinį urvą, o kas vėl sugrįžo į tamsius kambarius. Artūras ėjo paskui Mantą ir Kolosą. Kai tik Mantas nulipo nuo milžino, kuprinė greitai nuslydo nuo pečių. Nukrito šalia durų, kurios vėl buvo tvirtai užrakintos. Mantas, kaip koks sužeistas gyvūnas, nuslinko į savo tamsųjį kampą. Tą patį padarė ir Kolosas. Tik vienas Artūras liko stovėti, kaip įbestas.
- Vaiki, kam taip nusikaltai, kad tave atsiuntė čia? – pasigirdo Manto balsas.
- ... – Artūras nė neatsakęs nuslinko į savo kampą.
- Kolosai, jis tikrai turėjo nusikalsti kažkam labai stipriai, kad čia (sugalvoti šio kalėjimo pavadinimą ir tai gali būti knygos pav.) taptų trenšu .
- Vargšelis. – Milžinas tyliai prabilo.
- Nekalbėkite taip lyg manęs čia nė nebūtų. – suriko Artūras.
- Mes tavęs paklausėme, bet tu nesutikai su mumis kalbėtis, - Mantas pasakė tyliai. – O dabar pyksti, kad aš kalbuosi su Kolosu.
- Gerai! – Sušuko vyrutis. – Atsakysiu į jūsų klausimus, jei po to pasidalinsite ir su manimi savo praeitimi. Tinka?
- Gerai. – Mantas tyliai, lyg neužtikrintai pasakė. – Tai kam prisidirbai?
- Tiksliai nežinau. – Artūras pasirangęs atsisėdo. – Manau, kad čia patekau dėl merginos, kurią bandžiau išlaisvinti iš Penktosios Žemės federacijos planetos.
- Sakiai, kad nežinai tiksliai, tai koks tavo yra antrasis variantas?
- Antrasis negalėtų būti mano čia patekimo priežastis. Nes jie mane greičiau užmuštų, nei paliktų gyvą. – Artūras atsiduso. – Aš... Kaip čia jums pasakius. Aš savo pinigų laikymo kortelėje turiu apvalę sumelę, kurią nukniaukiau iš Pirmosios Žemės planetos ministro pirmininko ir tik po to sužinojau, kad apvogiau jį ir supratau, kad ir gražinus sumą jis manęs gyvo nepaleis.
- Arba tu pavogei daugiau nei vien pinigus arba tu pavogei itin didelę pinigų sumą. – Ėjo suprasti, kad ir Mantas atsisėdo. – Tikrai dėl merginos tavęs negalėjo paskirti trenšu.
- Pala. O kas tas trenšas? Jei jūs jau taip apie jį kalbate.
- Pažvelk į savo rankas, krūtinę ir nustebsi.
- Kas čia, po velnių! – Artūras nusivilko skudurus ir numetė jos ant gulto. – Kas man nutiko?!
Vyras žiūrėjo į savo randais nusėtą kūną. Jis daugiau nieko nebeprisiminė, kai du policininkai trenkė jam per galvą.
- Trenšams pakeičia visus kaulus. Nuo rankų iki juosmens ir jiems tenka pirmiems lysti į tokius urvus, į kuriuos prisikasa Kolosas. Šita žemė yra lyg didelis skruzdėlynas. Visame uolienų grunte yra milžiniški urvai į kuriuos braunasi Kolosas, o tu turėsi pirmas lysti į juos ir patikrinti ar saugu mūsų milžinui. – Mantas šnekėjo lyg per dalykišką susitikimą.
- Ką?! – Artūras sutriko. – Aš čia lyg koks bandomasis triušis?
- Deja, bet taip. Į šitą darbą yra siuntami patys didžiausi nusikaltėliai ir blogiausia tai, kad jie greitai miršta nuo nelaimingų urvų įgriuvų. – Mantas vėl atsigulė. – Taigi, tikrai negalėjai būti čia pasiųstas tik dėl merginos.
- Bet kad daugiau nėra už ką. Ministras pirmininkas manęs čia nesiųstų mirti. – Artūro balsas kiek virpėjo. – Jog jis norėtų atgauti pinigus?
- Gal... Bet, kad tave siųstų čia dėl merginos, tai visiškai absurdas. – Mantas kiek atsikosėjo. – Labanakt. Rytoj tau pirmoji tikrojo darbo diena. Patarčiau išsimiegoti.
- O kaip jūs čia patekote? – Bet Mantas nieko nebeatsakė. – O, jūs Kolosai?
- Verčiau išsimiegokite. Jums prireiks šviesios galvos, o jei išgyvensite, tai tada ir pasikalbėsime. – Milžino balso tembras buvo storas ir tvirtas.
Artūras gulėjo ir žiūrėjo į lubas, kurių nė trupučiuką nematė. Patalpoje buvo taip tamsu, kad nors į akį durk. Vyras negalėjo patikėti, kad ministras pirmininkas jį čia atsiuntė. Jis gerai žinojo, kad taip jis negalėjo pasielgti. Taigi. Jam beliko tik laukti samdomų žudikų, kurių čia apstu, jeigu vis dėlto ministras pirmininkas jį pasiuntė čionai, o jeigu ne, tai kaip nors sugalvoti pabėgimo planą.
- Vyrai? – Bet niekas neatsakė. – Ar kas nors yra iš čia pabėgęs?
Tyla. Ir vėl tokia pati. Kuri po truputį sugrįžo naikinti sielos likučius...