rašau visais savo asmenim –
belytėm mergaitėm ir jų vardais
kuriuos norėdama suskaičiuoti
užlenkiu ne tik visus pirštus
bet ir save kol lieku panaši
į lėktuvėlį ar bent į armonikėlę –
turbūt ilgiuosi
tai kaip dialogas
tarp senos pieštukinės ir rašiklio
dviejų mokyklinių stalų ar
sieninio žemėlapio ir mokytojo lazdelės
tik šiandien ilgesiu nesirašo –
jis stovi šalia
priglaudžia sunkią galvą
ant peties
pieštuko
puodelio ąselės
ar sraigės
prašliaužiančios šalimais
ir sugrįžtančios į ten pat –
tai irgi primena mane
aš ateisiu išgerti arbatos
kad galėčiau
nuskęst porai mėnesių
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-06-08 18:07:07
Nu gražiai čia ir mielai pakalbėjai - parašei; ir labai gražiai užbaigei, kažkaip net ašarą išspaudei. ( gerą ašarą, ne skausmo, bet nuo to gražumo, tokią; va čia citata: > "aš ateisiu išgerti arbatos
kad galėčiau
nuskęst porai mėnesių"; ---- ir visas gražus. Su tuo ilgesiu lyg sunkėt kažkas pradeda, jau bet tuojau pusiausvyra žaismingai atstatyta citata"... ir sugrįžtančios į ten pat –
tai irgi primena mane" --- na ir finalas taip jaudinančiais gražiai. Patiko.
( atrodo tikai be patoso gerbete popierių, raidę, plunksną ir ieškojimą, tiek kūryboje meninės išraiškos, tiek gyvenime savęs ieškojime pažinimą ir gražiai tai sintezuojate kūriniais, kurie būna labai pavykę, kiti prastesni ( bet ne prasti, nėra prastų, gal mažiau nusisekusių būna, bet tikrai tik ne prastų) vis tik jaučiasi tas pozityvas ir pagarbus santykis į savo šitą darymą ir ieškojimus. Iš širdies pagarbus; man taip jaučiasi, ir tai sukele pagarbos jausmą.))
Patiko;