rašau visais savo asmenim –
belytėm mergaitėm ir jų vardais
kuriuos norėdama suskaičiuoti
užlenkiu ne tik visus pirštus
bet ir save kol lieku panaši
į lėktuvėlį ar bent į armonikėlę –
turbūt ilgiuosi

tai kaip dialogas
tarp senos pieštukinės ir rašiklio
dviejų mokyklinių stalų ar
sieninio žemėlapio ir mokytojo lazdelės

tik šiandien ilgesiu nesirašo –
jis stovi šalia
priglaudžia sunkią galvą
ant peties
pieštuko
puodelio ąselės
ar sraigės
prašliaužiančios šalimais
ir sugrįžtančios į ten pat –
tai irgi primena mane

aš ateisiu išgerti arbatos
kad galėčiau
nuskęst porai mėnesių