Santrauka:
Eilės abejingam draugiškumui, kuriam nelemta buvo išaugti į ką nors daugiau...
Man būt su tavim beprotiškai lengva.
Vis viena žinau, kad tavęs neturiu.
Tu man – na tarsi momentinis veidas,
Kurį, vos tik įsigeidus, matyt galiu.
Ar žaidžiu aš jausmais? – tu kartą paklausei.
Tikrai nežaidžiu – aš jų neturiu!
Turbūt manyje dar ledai neišplaukę,
Kad tavo glėby aš ištirpt negaliu?
Atvirai tau sakiau – sparnų sau nepiešiu:
Tik tam, kad pradėčiau „falšyvai“ skraidyt.
Abu mes vienišiai, o būdami dviese –
Tik leidžiam savo sielų maištui nurimt...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-06-08 22:22:19
Tu man – na tarsi momentinis veidas, -> „na“ nereikalingas, o jei jau manot, kad būtinas, tai tada kablelio po jo reikia;
skaudus ir praradęs viltį, laikykitės
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-06-08 12:06:04
Pritariu Medžio vertinimui. Tačiau reikėtų pašalinti aritmiją kai kuriose eilutėse ir atsisakyti žodžio "falšyvai", suradus jam lietuvišką atitikmenį. Sėkmės :)
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-06-08 10:53:40
Koks atsakykymas būti galėtų, koks tiktų?
Tu nuspręsi pati, nors ir neleisčiau aš Tau.
Gaila, iškeitei sparnus į plastmasines rožes,
kurios primena tai ir neleidžia vėl skristi...
Nesakyk neturiu - kai niekas tuo netiki.
Juk negali, tai kas degina imt ir užšalti.
Neužšaldyk jausmų - leisk jiems vilnyti.
Tai jie suliepsnoja ir sudegina dviejų viltį ...
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2007-06-08 10:10:09
Teisingai, pakankamai aiškiai išreikšta mintis.
Vartotojas (-a): Brolis
Sukurta: 2007-06-08 09:12:14
„Abu mes vienišiai, o būdami dviese -
Tik leidžiam savo sielų maištui nurimt...“
Puikus kūrinėlis. Labai patiko. Pasiimu. Ačiū. Sėkmės.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-06-08 00:34:03
Žinau, žinau visiems, kurie skaitė užkliuvo žodelis - „falšyvai“ ... Priimkit šį eiliuką kaip paprastą kalbėjimą, tokį, koks egzistuoja mano realybėje, kuomet aš tiesiog kalbu be jokių poetinių įmantrybių... :)