Man būt su tavim beprotiškai lengva.
Vis viena žinau, kad tavęs neturiu.
Tu man – na tarsi momentinis veidas,
Kurį, vos tik įsigeidus, matyt galiu.

Ar žaidžiu aš jausmais? – tu kartą paklausei.
Tikrai nežaidžiu – aš jų neturiu!
Turbūt manyje dar ledai neišplaukę,
Kad tavo glėby aš ištirpt negaliu?

Atvirai tau sakiau – sparnų sau nepiešiu:
Tik tam, kad pradėčiau „falšyvai“ skraidyt.
Abu mes vienišiai, o būdami dviese –
Tik leidžiam savo sielų maištui nurimt...