Tamsiame kambaryje nuo lubų krinta lapai. Tokie sunkūs ir geltoni. Įsisupa į vėjo gūsį, krinta ant mano ašarų, ir aš girdžiu, kaip jos dūžta. Dūžta ir tirpsta... Mano pėdos sušlampa. Aš einu per kambarį link Tavęs. Apsupta keturių sienų aš bijau. Bijau, kad man gali kažkas nutikti, ir niekas man nepadės, niekas negirdės mano duslaus riksmo. Nors čia esi Tu... Einu mažais žingsneliais liesdama geltoną sieną link Tavęs. Einu palikdama ašarų pėdsakus ir vis dar verkiu. Dėl Tavęs, į Tave, Tau, bet ne Tavyje. Jau netoli. Atrodo, kažkas slenka man už nugaros. Kūnas virpa, aš bijau. Nebegaliu... Kaip mažas vaikas išsigandusi puolu Tau į glėbį ir stipriai apkabinu. Taip saugu ir gera. Drebu tarsi sušalęs paukštelis, ieškantis namų, arba nekalta įsimylėjėlė, laukianti giljotinos trenksmo. Tavo rankos toli, bet aš jaučiu, kaip jos glosto mano plaukus. Tu nuolat kartoji „nusiramink“. Daugiau nieko negirdžiu, girdėti nenoriu, nes neliks nieko brangaus. Nusiramink... Miegok... Nenoriu! Aš Tave myliu, po velnių... Ir tada, kai esu rami, ir tada, kai skruostais nepaliaujamai rieda ašaros, net ir miegodama Tave myliu. Dabar taip norėčiau su Tavimi šokti... Baik glostyti mano plaukus! Kodėl Tu esi čia? Niekada to nesuprasiu. Lapai nebekrinta. Ant lubų daug mažų žvaigždučių... Tik nėra Saulės, nėra Mėnulio... Labanakt.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eleanor
Sukurta: 2007-06-07 21:34:44
Dėkui.Kambarys buvo tuščias.Kartais taip būna..Bet kol kas dėl tam tikrų priežasčių (ne dėl nelaimingos meilės ar panašių dalykų) mano gyvenimas nėra visavertiškas.Tai - vienintelis kūrinys,skirtas mylimam žmogui,todėl ir man nepatinka.Norėtųsi,kad jis būtų brangus,šviesus ir šiltas..Bet kaip tik ta tema man nesirašo,nors norisi pasakyti daug.Kiekvienas mano kūrinėlis yra kažkam dedikuotas ir paprastai man patinka bei yra artimas,mielas,tačiau rašyti meilei aš nemoku.
Vartotojas (-a): sufler
Sukurta: 2007-06-07 21:17:08
Nepatiko. Nežinau kodėl. Matyt todėl, kad jau labai pasineriama į savo kančias. Kas aš per viena, o Dieve, aš myliu, verkiu, nes manęs nemyli. Ir išviso, kam tą meilę vaizduoti kaip tamsumą kokią? Gal dabar kokia maža mergaitė perskaičiusi šį kūrinį susigalvos, kad mylėti yra blogai. Gerbiamieji, nėra čia ko išsigalvoti, kad meilė yra aukščiau visko. Taip nėra. Yra daug svarbesnių dalykų šiam gyvenime, nei kažkieno kančia. Deja tai tiesa, nors ir kaip amoralu būtų, ar kaip išvis tie dalykai amoraliai atrodys. Bet užteks man fantazuoti. Grįžtu dar truputį prie kūrinio. Perskaitęs jį kažkodėl įisvaizdavau tamsų kambarį, nelabai tvarkingą, ir žmogų, kažkodėl subkultūriškų bruožų. Ir pabrėžiu, kad tai ką aš čia pasakiau yra tik mano nuomonė, aš jos niekam neprikišu. Linkiu autorei sėkmės ir gero visavertiško ir jausmingo gyvenimo.
Vartotojas (-a): Eleanor
Sukurta: 2007-06-06 22:27:07
Dėkui :) Tiesą sakant, nesitikėjau, kad kažkam tai patiks (ar dar daugiau)...
Vartotojas (-a): ich_liebe_dich
Sukurta: 2007-06-06 22:26:04
pirmas sakinys - super..
Vartotojas (-a): Fearless
Sukurta: 2007-06-06 22:21:02
Daugiau nei patiko... Kažkas pažįstamo ir artimai skaudaus pasijuto. Imu į mėgstamiausius...