Tamsiame kambaryje nuo lubų krinta lapai. Tokie sunkūs ir geltoni. Įsisupa į vėjo gūsį, krinta ant mano ašarų, ir aš girdžiu, kaip jos dūžta. Dūžta ir tirpsta... Mano pėdos sušlampa. Aš einu per kambarį link Tavęs. Apsupta keturių sienų aš bijau. Bijau, kad man gali kažkas nutikti, ir niekas man nepadės, niekas negirdės mano duslaus riksmo. Nors čia esi Tu... Einu mažais žingsneliais liesdama geltoną sieną link Tavęs. Einu palikdama ašarų pėdsakus ir vis dar verkiu. Dėl Tavęs, į Tave, Tau, bet ne Tavyje. Jau netoli. Atrodo, kažkas slenka man už nugaros. Kūnas virpa, aš bijau. Nebegaliu... Kaip mažas vaikas išsigandusi puolu Tau į glėbį ir stipriai apkabinu. Taip saugu ir gera. Drebu tarsi sušalęs paukštelis, ieškantis namų, arba nekalta įsimylėjėlė, laukianti giljotinos trenksmo. Tavo rankos toli, bet aš jaučiu, kaip jos glosto mano plaukus. Tu nuolat kartoji „nusiramink“. Daugiau nieko negirdžiu, girdėti nenoriu, nes neliks nieko brangaus. Nusiramink... Miegok... Nenoriu! Aš Tave myliu, po velnių... Ir tada, kai esu rami, ir tada, kai skruostais nepaliaujamai rieda ašaros, net ir miegodama Tave myliu. Dabar taip norėčiau su Tavimi šokti... Baik glostyti mano plaukus! Kodėl Tu esi čia? Niekada to nesuprasiu. Lapai nebekrinta. Ant lubų daug mažų žvaigždučių... Tik nėra Saulės, nėra Mėnulio... Labanakt.