Santrauka:
Iš 5 eil. ciklo „TĖVUI“
Labai trumpai mes buvome kartu.
Paskui tiktai laiškai, sapnų šešėliai.
Dabar, kai nebėra tavęs, aš suprantu,
Kodėl širdis tavoji neištvėrė.
Kodėl dažnai, lyg angelo sparnais
Tu atplasnoji ir bandai pridengti
Ne tik mane, ir klausi, kaip laikais,
Ar ne per daug rūsčiai burnoji lemtį?
Ir rodos man, kad sėdžiu tau ant kelių,
Kaip nuotraukoj, išblukusioj, mažoj,
O tu šnabždi, atleisk, brangus vaikeli,
Kad teko man numirt ne Lietuvoj.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bohemija
Sukurta: 2007-07-08 11:19:55
Visada kreipimasis į tėvus yra bent kruopelėlę ilgesingas, o tuo labiau, kai balta drobulė jau..
Anonimas
Sukurta: 2007-07-06 14:50:00
jausmingas kurinėlis.. matosi parašytas iš širdies gelmiu.. iš gyvenimo patirties.. tikrasis menas ir slipi paprastume :)
Anonimas
Sukurta: 2007-06-30 11:22:12
Gražu, Sodininke...
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2007-06-24 11:46:13
nuoširdus pokalbis su tėvu. Puiku, miela, šilta, ilgesinga...
Vartotojas (-a): Guapo
Sukurta: 2007-06-11 15:26:26
LABAI JAUTRUS. NUOSTABUS KŪRINYS. RIMAS NE PER DAUG SALDUS, O PUIKIAI SUVOKIAMAS IR SKAITOMAS. PATI MINTIS IR DĖSTYMAS - NEPRIEKAIŠTINGI.
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2007-06-07 13:18:46
vientisumas visame cikle...
:-)
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2007-06-07 12:33:29
Taurūs jausmai, ilgesys, neišsakyti žodžiai liejasi šiame eilėraščių cikle. Graži atmintis brangiam Žmogui.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-06-06 22:10:01
Labai asmeniškas gyvas
amžinon atmintin įrašytas
ji gyvens daug ilgiau kaip
jausmai nerimuojami niekam...
Anonimas
Sukurta: 2007-06-06 20:46:59
Gyvenimas - toks abstraktus dalykas,
Kada tvirtai ant laiko kelių sėdi.
Nors sparnas angelo jau kaip pakaušis plikas -
Tu nors šešėliais laiškuose atbėki...
Aš tiktai Jūsų mintis perrikiavau turėdamas ketinimą palinksminti, gal labai nesupyksit?
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-06-06 20:33:49
+