Labai trumpai mes buvome kartu.
Paskui tiktai laiškai, sapnų šešėliai.
Dabar, kai nebėra tavęs, aš suprantu,
Kodėl širdis tavoji neištvėrė.

Kodėl dažnai, lyg angelo sparnais
Tu atplasnoji ir bandai pridengti
Ne tik mane, ir klausi, kaip laikais,
Ar ne per daug rūsčiai burnoji lemtį?

Ir rodos man, kad sėdžiu tau ant kelių,
Kaip nuotraukoj, išblukusioj, mažoj,
O tu šnabždi, atleisk, brangus vaikeli,
Kad teko man numirt ne Lietuvoj.