Santrauka:
Tokios mes – tikim vis tiek, kad rūpim:(((
Kai apakus ėjau per beždžionių siūbuojantį tiltą,
O kriokliai grojo maršą po kojomis ties bedugne,
Aš prisiminiau, kad palikai Tu mane surakintą,
Nebemokančią nieko išgirsti aplink – tik Tave.
Juk matydavau sapną, kai krenta mergaitė nuo tilto
Ir kai antrankiai traukia jos kūną į dugną giliau,
Bet nenoriu, nenoriu, nenoriu savęs atrakinti
Ir sugrįžti į ten, kur voratinkliais prikvėpavau.
Kur tyla be Tavęs, ir saldu lyg gličiojoj vanilėj,
Ir taip balta, sklandu, kad sustingo burnoj žiovulys.
Aš visai negalvosiu, kad mano tyla nusivylei –
Dar išgirsiu, kai tavo šešėlis prie krioklio pravirks...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Brolis
Sukurta: 2007-06-06 15:40:34
Eik tu sau - tu - fantastiška, be žodžių. Pasiimu. Ačiū.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-06-05 22:17:33
Negalvokit tikrai, kad kažkas ta tyla nusivylė –
Dar išgirsit, kai liūdnas šešėlis prie krioklio pravirks...
O kol kas lai saldžiai dar kvepia vanile -
Kol sunkumas širdy krioklio vandeniu virs...
Aš psimsiu sau, aaaaaaačiū.
Švelnus ir liūdnas susitaikymas, be keršto tik atpildo laukimas... tai įžvelgiau paskutinėse eilutėse: "Aš visai negalvosiu, kad mano tyla nusivylei –Dar išgirsiu, kai tavo šešėlis prie krioklio pravirks..."
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-06-05 20:57:54
Kai ašaros varva kriokliais - negirdime nieko.
Nejau tik susirakinus kartu ir nušokus nuo tilto -
pabusi iš sapno - tiek kartų matyto ir įprasto,
ir išdžiovinsi akis, kurios tylėdamos skaudino?