Kai apakus ėjau per beždžionių siūbuojantį tiltą,
O kriokliai grojo maršą po kojomis ties bedugne,
Aš prisiminiau, kad palikai Tu mane surakintą,
Nebemokančią nieko išgirsti aplink – tik Tave.

Juk matydavau sapną, kai krenta mergaitė nuo tilto
Ir kai antrankiai traukia jos kūną į dugną giliau,
Bet nenoriu, nenoriu, nenoriu savęs atrakinti
Ir sugrįžti į ten, kur voratinkliais prikvėpavau.

Kur tyla be Tavęs, ir saldu lyg gličiojoj vanilėj,
Ir taip balta, sklandu, kad sustingo burnoj žiovulys.
Aš visai negalvosiu, kad mano tyla nusivylei –
Dar išgirsiu, kai tavo šešėlis prie krioklio pravirks...