Už lango tamsu: skaičiuoju žvaigždes.
Tik brėkštančio ryto telaukiu...
Sunėrus rankas – aklai žiūriu į lubas,
Mėnulio pirštais šešėlius nubraukus...
Aš taip džiaugiuos, kad dar nepajutai –
Nuo ašarų manų sudrėkusios pagalvės.
Kartoju mintyse: Mergyt, save tu praradai,
Parsidavei Kažkam dėl sumeluotos meilės.
Jaučiuosi menka ir save tik apgavus –
Beprasmiškai kūnišką išmaldą davus...
Užmerkus akis, sunėrus rankas –
Tikrai dar šią naktį ištversiu.
Lig ryto Dievui kalbėsiu maldas –
Ir puslapį šį išaušus užversiu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-06-05 20:38:33
O ryte parašysi eilėraštį kitą,
pamirši kas buvo sugalvota netikra
išdžiovins laikas pagalvę šitą,
kurioje vėl dvi galvos ilsėsis nurimę ...
Anonimas
Sukurta: 2007-06-05 00:41:54
am, toks kaip koks salomėjiškas, - melodija jau tokia
žinoma...
keistokas čia atspalvis - parsiduodi ir džiaugies tuo, nors nesidžiaugi.
prieštaravimas.
Anonimas
Sukurta: 2007-06-05 00:22:14
* šešėlių
Anonimas
Sukurta: 2007-06-05 00:20:19
...mėnulio pirštai!! ypatingas žodžių junginukas.
o nuotaiką liūdną budina — bet "Parsidavimas" nieko linksmo ir nežadėjo.
o pro mano langus mėnulio nei pirštų, nei veido nematyt..nėr kaip nubraukt šešėlų.