Vis dar šlama tavo sodinti beržai,
Ir obelys žydi ir lūžta nuo vaisių.
Neklausiu, kodėl per anksti išėjai,
Paklausiu vėliau, kai ir pats ten nueisiu.
Dabar gi tik noriu pranešti - menu
Kiekvieną ištartą man žodį.
Sapnuos dažnokai vis dar regiu,
Kai sodžių man gimtąjį rodei.
Kai praeitį savo jaunystės laikų
Man žodžiais atkurti norėjai.
Prie viešo kelio, po beržu kupliu,
Sudie paskutinį kuždėjai...
Iš 5 eil. ciklo "TĖVUI"
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2007-06-04 21:07:24
Vientisas. Vyriškai santūrus ir tuo pačiu šiltas, jautrus kalbėjimas...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-06-04 19:44:18
Tokios eilės man patinka: todėl kad kiekvienu jausmeliu išgyventos, todėl, kad jose širdelė įdėta... Šiose eilėse nėra jokių įmantrybių, nieko svetimo ir nieko išgalvoto: tik graži tikroviška praeitis ir gal nostalgija? :) Taip lengva skaityti, ir gera skaityti... Tik kodėl toks pavadinimas keistas? a? :)
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-06-04 19:08:39
Labai grazus eilerastis - truksta tik pavadinimo...
Anonimas
Sukurta: 2007-06-04 18:57:37
pirmas posmas stipriausias, labai jis patiko, toks išgyventas, toks sunkus
ir toks atsidavęs. gražu.
kiti šiek tiek silpnesni, bet neprasti, jie tik tarsi paaiškina, palaiko pirmąjį.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-06-04 18:03:17
Šventa atmintis („menu / Kiekvieną ištartą man žodį").