- Prie darbo! – Po šito garso nuskambėjo rimbų melodijos.
- Ką man reikės daryti? – Vos neapsipildamas ašaromis išlemeno naujokas.
- Koks tavo vardas? – Prabilo Mantas. – Aš esu Mantas, o čia Kolosas. Aš jį pavadinau taip tik todėl, kad jis labai milžiniškų matmenų. Tikriausiai tai jau pastebėjai?
- T... taip, pone.
- Mane vadink Mantu. – Vyras švelniai timtelėjo virves ir mutantas pasuko kairėn.
Kolosas tvirtai dėjo žingsnius, naujokui teko beveik bėgti, kad spėtų paskui Mantą. Visa trijulė greitai leidosi urvu gilyn. Karštis kilo, visu kūnų žliaugė prakaitas.
- Kas čia per vieta? – Paklausė Naujokas.
- Tu vis dar neatsakei į mano pirmąjį klausimą. – Mantas vėl timtelėjo virves ir mutantas staigiai, beatodairiškai pasitikėdamas ne vadovu, o draugu, pasuko kairėn. – Koks tavo vardas?
- Artūras.
- Malonu susipažinti. – Mantas vėl timtelėjo ir Kolosas sustojo. – Šiandien pasižiūrėk kaip viskas vyksta. Beje kai mano draugas išalks gausi jį pamaitinti. Tinka tokia pirmoji diena?
- Taip.
- Tada gerai.
Mutantas greitai parklupo ant kelių ir Manto virvių dėka jis teisingai sugriebdavo uolienų kraštus, tvirtomis rankomis sutrindavo ir vėl griebdavo naujo gabalo. Taip darbas vyko kelias valandas, kol galiausiai prabilo Kolosas.
- Mantai, aš išalkau.
- Šaunuolis, dički, - raitelis pažvelgė į naujoką ir pirštu parodė į konteinerį, kuris stovėjo už kokių penkiolikos metrų į priekį nuo Koloso.
Vaikinas greitai suprato savo darbą ir nubėgo prie konteinerio, bet netikėtai išsigando kito darbininko, kuris vis talžė valgantį mutantą.
- Greičiau, mėšliau! Greičiau! – raitelis vis talžė kruvinu rimbu ir keikdamasis spjaudė ant mutanto galvos. – Ko spoksai?! – Pažvelgė į naujoką.
- Netyčia, pone, - Artūras pažvelgė į laukiantį Kolosą, kuris žiūrėjo į jį nieko nematančiomis ir užrištomis akimis.
Bet naujokas jautė, kad Kolosas viską suvokia, kad suvokia kur jis stovįs ir ko išsigando ir kodėl niekaip neatneša maisto. Artūras palengva prisiartino prie konteinerio, nosies šnerves sutraukęs griebė glėbį mėsos gabalų ir vos neprasidrėksdamas kaklo į svetimo mutanto dantis, sugrįžo prie laukiančiojo Koloso.
- Šaunuolis, – tyliai prabilo Mantas. – Greitai mokaisi.
- Prašom, Kolosai, - Artūras nedrįsdamas tiesė rankas mutanto burnos link, kai staiga Kolosas sujudėjo ir naujokas viską išmetė ant žemės.
- Nebijok jo. Jis geras, jautrus, protingas. Ne taip, kaip kiti. – Mantas šiek tiek nusišypsojo.
Artūras pasilenkė, pakėlė mėsos gabalus ir palengva pakėlė iki Koloso burnos. Sutvėrimas palengva padėjo ryti maisto gabaliukus. Žemės tratėjo tarp aštrių dantų. Kolosui baigus valgyti, jis vėl kibo į darbą. Mantas atidžiai ir švelniai  tampė giliai susmigusias virves.
- Kodėl tas vyras taip plakė tą vargšelį?
- Tai dėl užmokesčio vakare, – Manto balsas buvo nepatenkintas.
- Koks jis? – Naujokas pastebėjo piktą ir gilų raitelio žvilgsnį.
- Kas daugiausiai padirba per dieną būna įleistas į merginų kambarį, o ten jie gali daryti ką tik panorėję.
- Bet...
- Toks gyvenimas. – Pasakė Mantas per sukastus dantis. Vaike, Kolonas vėl išalko.
Artūras jau žinojo savo darbą. Šįkart greitai pamaitinęs sutvėrimą jis tapo laisvas. Naujokas atsisėdo šalia ant uolienos. Artūras bandė susivokti, kaip čia pakliuvo.