Dovanosiu šio rytmečio rasą ant tako
Ir saulės spindulius, kurie tau ant blakstienų teka.
Visas ašarytes nuo tavo skruosto
Surinkus plukdysiu į tolimą uostą...
               Tu mano pats brangiausias žmogutis –
               Dėl kurio gyvenu ir su kuriuo taip gera būti...

Su tavim aš stipri ir palūžt negaliu!
Kartais būna sunku ir jėgų netenku –
Tik spindinčių tavo akelių šviesa
Neleidžia nugrimzt, kur bedugnė juoda.

Taip paprasta būna nuvyt į šalį
savo tamsias mintis –
Kai suspaudžiu mažutę rankelę,
kurioj gyvena viltis:
Kad ateis ta diena,  kai praeities neliks.
Bus tik graži mudviejų dabartis...
             Ateitis?
                       Galbūt tai tik vaikiškam delne teprasiskleidus viltis...