Mažam žmogučiui
Dovanosiu šio rytmečio rasą ant tako
Ir saulės spindulius, kurie tau ant blakstienų teka.
Visas ašarytes nuo tavo skruosto
Surinkus plukdysiu į tolimą uostą...
Tu mano pats brangiausias žmogutis –
Dėl kurio gyvenu ir su kuriuo taip gera būti...
Su tavim aš stipri ir palūžt negaliu!
Kartais būna sunku ir jėgų netenku –
Tik spindinčių tavo akelių šviesa
Neleidžia nugrimzt, kur bedugnė juoda.
Taip paprasta būna nuvyt į šalį
savo tamsias mintis –
Kai suspaudžiu mažutę rankelę,
kurioj gyvena viltis:
Kad ateis ta diena, kai praeities neliks.
Bus tik graži mudviejų dabartis...
Ateitis?
Galbūt tai tik vaikiškam delne teprasiskleidus viltis...