Kai vėjas mano debesis
Nugins į nebūtį.
Ir mano ašaros lietum
Išskleis žiedų besiskleidžiančių žavesį.
Tada galbūt išgirsi
Smuiko kerinčius garsus
Ir meilės saksofono aimaną,
Į kurią kažkada žiūrėjai pro pirštus.
Ir žavesį likimo,
Kuris nebūna visada gražus.
Ir nerimą laukimo,
Smuiko ir fleitinių žaismų.
O vėjas glostys Tavo plaukus
mano lietaus debesimi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-06-16 00:45:16
labai fainas...
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-06-01 22:26:56
Beveik viskas patinka. Gal išskyrus `fleitinius žaismus“, bet vėlgi - tai skonio reikalas. Fainas.
Vartotojas (-a): ta_pati
Sukurta: 2007-06-01 21:58:17
Labai melodingas kalbėjimas. :)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-06-01 21:28:45
"Ir Jūsų ašaros lietum
Išskleis žiedų besiskleidžiančių žavesį." Niu ir kodėl??? Juk vyrai neverkia?
O jei rimtai - tai išties patiko... labai jau jautru....
Anonimas
Sukurta: 2007-06-01 20:15:50
Taip žavu ir... šilta. :)
O likimas būna toks, kokį patys susikuriame.
Anonimas
Sukurta: 2007-06-01 19:50:09
gal būt>>>galbūt
liūdnas ir ilgesingas.
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2007-06-01 19:45:48
Kai vėjas mano debesis
Nugins į nebūtį." čia reikia daugtaškio, nes nebaigta mintis, neišbaigtas sakinys.
Tarsi visas orkestras susirinko į eilėraštį, o dirigentas patsai autorius. Gal muzikuoji kokiu instrumentu?
Vartotojas (-a): voverux
Sukurta: 2007-06-01 19:45:47
labai miela.. posmelių paskutinės eilutės netikėtai suskamba, kas padidina įtampą ir suteikia eilėraščiui labai savitą spalvą. Paskutinė eilutė išskleidžia visą jausmo šiltumą.. /debesys - lietus, nebūtis - likimas, žavesys - kerintys garsai.... / - viskas gražiai sueina į viena, iš pirmo žvilgsnio chaotišką visumą.