Kai vėjas mano debesis
Nugins į nebūtį.
Ir mano ašaros lietum
Išskleis žiedų besiskleidžiančių žavesį.

Tada galbūt išgirsi
Smuiko kerinčius garsus
Ir meilės saksofono aimaną,
Į kurią kažkada žiūrėjai pro pirštus.

Ir žavesį likimo,
Kuris nebūna visada gražus.
Ir nerimą laukimo,
Smuiko ir fleitinių žaismų.

O vėjas glostys Tavo plaukus
                          mano  lietaus debesimi.