Aš toks geras, kai temsta nelaukiant,
Kai užmiega ganytojai mėnesių.
Mano pėdos į rudenį braukė,
Liko rėžiai – vėl auštant išsėlinau.

O per naktį aplinkelius lojau,
Už parankės išsivedžiau valkatą,
Ir abu, mėnesienai pamoję,
Pamaitinome kryždirbį alkaną,

Kurs, perlaužęs netikusią šaką,
Skutinėjo gyvenimą tikintį.
Mes visi, tyrą maldą išlakę,
Sugalvojom netiesą išlyginti.

Už taip rimstantį, tykų šešėlį,
Už pavargėlį, laužiantį duoną,
Už melagių, nenaudėlių kėlinį
Ir už niekieno padegtą kluoną.

Ir taip gera, kai akys suranda
Draugo tiesą, bemirštančią žemėje.
Kryždirbys, neturtingas ir valkata,
Dievo dangų tarpupirščiais remia.

Rodos byra išlankstomas smėlis
Po figūrą į jūros patiltes.
Savo raukšlę į aukštį pakėlęs,
Visą nerimą drėbteliu vilčiai.

Būsiu paukštis, jei tektų išskristi
Į neprašomą draugo viešnagę,
Kiek dar teks į gyvenimą ristis,
Kiek nuvilsiu kovot neįpratusių.

Gaila mylių, praganiusių teises,
Gaila mirštančių kūnų ir tolių,
Kad kiek vargšams laiko atseikėja –
Tie prastovi stoty išsižioję.

Laukia reiso į amžiną būtį,
Leidžia vėjais išrašomą dieną,
Nors nuplauna, suknežina liūtys,
Nenusilupa žmogiškos žievės.

Tik sutikęs ne jausmą, o žmogų,
Vėl išmokau perbristi upę,
Kaltas Dievas – gyvent neišmoko,
Nuskandina mieguosna užsupęs.

Jeigu loščiau ne dalią, o pokerį,
Užstatyčiau pažįstamų randus,
Tokio turto, Dieve, nebesurokuotum,
Taigi, kam skriaudi ir mėtais
Gyvenimo rakandais?