Joninės

ankštoj būties tėkmėj paklydo medis
ilgai ieškojęs nesuradęs mūsų
o mes palikom viską ką atradę
nebegalėjom pasakyt kad būsim

dar prakaitu alsavo šviežias šienas
gulėjo pradalgės ir aušo mūsų pėdos
nueinančių į tylumą po vieną
į naktį be delčios ir be pelėdos

nusinešam dalgius ir nuovargį ir miegą
į smėlio kameras kasdieniškai nuobodžiai
o paskui mus - šuoliuoja eina bėga
ir svetimėja svetimėja sodžius

ir medžio kontūras sulaukęs mėnesienos
Orfėjas pasiilgęs Euridikės
atslinks tenai kur tyliai blunka šienas
sustos ir atsigręš tave sutikęs

kad vėl išnyktum sielos labirintuos
o dalgio rūdys po gležnu atolu
ir nebūtis paliks neatrakinta
ir šienapjūtė dar labiau nutolus

mes grįžtame kada taurioj vienatvėj
pražyla pilnatim paparčio žiedas
kur šviečiančiais takeliais visą naktį
vis guli pradalgės
ir aušta mūsų pėdos
Pranis

2007-05-31 22:39:12

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2007-07-02 18:33:23

...JAU PIRMOSIOS ŠIO KŪRINIO EILUTĖS pakėlė mano širdį į neregėtai svaigų tyrą aukštį ir per visą eilėraštį nešė tarsi balto angelo sparnuos...nuostabu...labai ačiū už šią šviesią akimirką...

Vartotojas (-a): mylimiausia

Sukurta: 2007-06-08 19:17:45

Jei norėčiau pacituot labiausiai patikusią frazę, tektų nukopijuot visą kūrinį. be galo gražus eilėraštis, esu laiminga, kad yra tokių nuostabiai talentingų žmonių

Vartotojas (-a): klevas

Sukurta: 2007-06-01 08:02:10

mes grįžtame kada taurioj vienatvėj
pražyla pilnatim paparčio žiedas ------ labai patiko.
Visame kūrinyje giliai smelkiantis ėjimas. Jaudinantis.