ankštoj būties tėkmėj paklydo medis
ilgai ieškojęs nesuradęs mūsų
o mes palikom viską ką atradę
nebegalėjom pasakyt kad būsim

dar prakaitu alsavo šviežias šienas
gulėjo pradalgės ir aušo mūsų pėdos
nueinančių į tylumą po vieną
į naktį be delčios ir be pelėdos

nusinešam dalgius ir nuovargį ir miegą
į smėlio kameras kasdieniškai nuobodžiai
o paskui mus - šuoliuoja eina bėga
ir svetimėja svetimėja sodžius

ir medžio kontūras sulaukęs mėnesienos
Orfėjas pasiilgęs Euridikės
atslinks tenai kur tyliai blunka šienas
sustos ir atsigręš tave sutikęs

kad vėl išnyktum sielos labirintuos
o dalgio rūdys po gležnu atolu
ir nebūtis paliks neatrakinta
ir šienapjūtė dar labiau nutolus

mes grįžtame kada taurioj vienatvėj
pražyla pilnatim paparčio žiedas
kur šviečiančiais takeliais visą naktį
vis guli pradalgės
ir aušta mūsų pėdos