Man pasiuvo kaklaraiščio galą,
Daužtą butelį niekieno jūros,
Ir, apšaukę paklydusiu amaru,
Paskutinę rodyklę išdūrė.

Ir vedžiau pasiklydusią naktį –
Šešios svočios ritino turtą,
Bet, tik jūrą skrynutėj pamačiusios,
Mano naktį išleido iš burtų.

Dar liūdnesnis ir keikiantis sodus
Bei užkeikiantis visą gyvenimą,
Aš išmislijau juoką pabodusį:
Prijaukinti laimę nešeriamą.

Daug kainavo savaitės be duonos,
Be apgirtusio savojo tvaiko,
Bet po riedančiais ratais papuolusiam
Netgi laiminti potyriai klaikūs.

Man numirusiam numetė sutemas,
Bet supuvo, nespėjau pamisti.
Tik dabar sodrios žemės išjudintos
Glosto amžino niekalo blizgę.