Tu išėjai Tenai,
kur aš nebegaliu
tavęs girdėti nei matyti, nei suvokti.
Tolsta tavo spalvos kilimu žaliu
į sausą ir beformę puokštę,
kurią palydi vėjo atspindžiai
nuo nebyliųjų atminties ledynų -
veidais pilkais,
bejausmiais ir landžiais,
šaltais
ir apšerkšnijusiais nuo grimo.
Tik medis pasitinka garso kvietimu
tau skirtą mūsų pradžią -
molio grumstą,
kas rytą atsigręžiantį į mus,
kad vandenį praustuvėje sudrumstų,-
kad veidrodis nebūtų toks skaidrus
ir šaltame būties stikle
neatpažintum kaukės.
Jau be tavęs renkuos žodžius -
tikrus ir netikrus -
tylėjimui,
kurio tu jau sulaukei---
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-05-31 13:08:53
Gražus eilėraįtis. Pabaiga ypač.
Vartotojas (-a): malaja
Sukurta: 2007-05-30 22:43:11
"jau be tavęs renkuos žodžius"...
skaudžiai tikra
Išsakyti - reikia. Rinkti žodžius, nes juose dar telpa tai, ko nebėra..
Pavasarinio gėrėjimosi tuo, kas yra, linkiu tau, Pranai.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2007-05-30 22:12:32
Skaudus. Bet kam daugiau pasakysi tuos "tikrus ir netikrus" žodžius, jei ne popieriaus lapui...
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-05-30 21:57:11
Vaizdingas, giliai išjaustas kasdieninės gyvenimo realybės (skausmingo atsisveikinimo su artimu žmogumi) kūrinys. Pajutau daugiau negu asmenišką netekties skausmą.
Vartotojas (-a): Fearless
Sukurta: 2007-05-30 21:06:39
Kažaip artima ir pažystama. Kažkam tenka tart "sudie"...