Tu išėjai Tenai,
kur aš nebegaliu
tavęs girdėti nei matyti, nei suvokti.

Tolsta tavo spalvos kilimu žaliu
į sausą ir beformę puokštę,
kurią palydi vėjo atspindžiai
nuo nebyliųjų atminties ledynų -

veidais pilkais,
bejausmiais ir landžiais,
šaltais
ir apšerkšnijusiais nuo grimo.

Tik medis pasitinka garso kvietimu
tau skirtą mūsų pradžią -
molio grumstą,
kas rytą atsigręžiantį į mus,
kad vandenį praustuvėje sudrumstų,-

kad veidrodis nebūtų toks skaidrus
ir šaltame būties stikle
neatpažintum kaukės.

Jau be tavęs renkuos žodžius -
tikrus ir netikrus -
tylėjimui,
kurio tu jau sulaukei---