Apie Ivaną Bezuchovą, kuris mūsų pasakojimui turės itin didelės, net lemiamos įtakos, Rudolfas Keleris išgirdo prieš gerą mėnesį. Tuo metu vyriškis jau buvo beprarandąs viltį parduoti šį „deguto šaukštą medaus statinėje“ – taip jis vadino senąjį namuką.
Beje, iš pradžių ponas Keleris, patyręs nekilnojamojo turto pardavėjas (o gal labiau tiktų sakyti – įpiršėjas), nepaprastai džiaugėsi gavęs nykiąją trobelę. Jūs tik pagalvokite: prieštvaninis bungalow megapolio centre: ėhė, šiais laikais tokio gero ne tik kad su žiburiu – su prožektoriumi nerasi! „ Versle galioja ypatinga taisyklė,“ – mėgdavo sakyti Rudolfas namiškiams ir keliems draugams. – „Keistam pirkiniui visada rasis klientas. Atsistojęs Šeštojoj aveniu imk pardavinėti nuodėgulius po šimtą dolerių už kilogramą, ir būtinai pasirodys pamišėlis, kuris mielai sumokės pinigus, dar „Ačiū“ pasakys! Aiškus daiktas, paklausa bus neapsakomai maža... Tačiau jei tik surasi tą vienintelį, tą beprotį, tai, bičiul, pinigai kaip iš kibiro pasipils...“ Baigęs savo kalbą, ponas Keleris patenkintas sukriuksėdavo ir atsimindavo anuos „žygdarbius“, kai už padorias sumeles įbrukdavo visokį nekilnojamąjį šlamštą į puspročių bei menkai nusimanančių rankas.
Žinoma, tokie metodai buvo nepaprastai rizikingi, ir Keleris tatai puikiai numanė. Gi čionai ir liepsnelė, čionai ir visas azartas glūdi! Įpiršti neįperšamą, parduoti neparduodamą! Ir koks malonumas apima tave, žmogau, kai pavyksta...
Tačiau taip jau sutvertas šis pasaulis, jog dažniausiai kiekvienas nepaprastai azartiškas bei sėkmingas lošėjas turi savotišką ribą. Peržengiant tą riba žaidimas būna per rizikingas, neapgalvotas, o vos pastačius koją už jos, gyvenimas sviedžia negailestingą pamoką.
Šis senas apšiuręs namukas buvo pono Kelerio riba. Ir jeigu ne gerasis užsienietis Ivanas Bezuchovas, riba taptų ne vien įsimintina pamoka, bet ir virstų gilia duobe, užaštrintų kuolų prismaigstyta.
Kliento neatsirado labai ilgai. Pirmiausia ponas Keleris net kaži kaip ypatingai džiūgavo, trynėsi rankas. Šitaip paprastai atsitinka atkakliai stebuklo laukiantiems: kuo ilgiau anas nepasirodo, tuo didesnio bei lemtingesnio jo tikimasi. Laikui bėgant pažįstami ėmė juoktis: \"Va,\"- sako.- \"Paskutinė troba Niu Tokajuje pūpso - gal tu, Rudolfai, iškart muziejun kišk, o ne žmonėms pardavinėti bandyk.\" Keleris, girdėdamas šitokius bei panašius atsiliepimus, širsdavo, pykdavo ir dar smarkiau reikalą spausdavo, negailėdamas pinigų reklamai bei skelbimams. O pirkėjo kaip nėr, taip nėr. Paskum ėmė šlyti verslininko reputacija, ir viskas tarytum per tą nelemtą namuką. Nors dalykas jau ir atrodė bemaž beviltiškas, tačiau Keleris pastangų nenustojo, kad ir prakeikdamas vargšą būstelį, o vėliau ir visą gatvę.
Ir tada, kai viltis išsisklaidė tarytum dūmas, kai neliko abejonių, jog nėra ir nebus asmens, lūšna Didžiojo Apelsino vidury pasididžiuosiančiu, staiga, lyg stebuklinga lazdele mostelėjus, išdygo Bezuchovas - tas pamišėlis, kurio Keleris laukė it dangaus manos.
Reikia pažymėti, jog Rudolfas niekada nemėgo keistų ir išsiskiriančių žmonių. Vyriškis juos greit suuostydavo(ypač potencialius pirkėjus), bet siaubingai, tiesiog neapsakomai sunku jam būdavo su tokiais kalbėti, derėtis ir šiaip bendrauti. Atrodydavo, jog kiekvienas weirdo pulsuoja maištą, kažkokią nerūpestingą laisvę; ir ši savybė Keleriui, tikram sistemos kūdikiui, kėlė iš pirmo žvilgsnio nepaaiškinamą apmaudą, nors iš tikrųjų anas tebuvo gerai užsimaskavęs bei giliai glūdintis pavydas.
Ponas Bezuchovas pasitaikė itin keistas žmogėnas - Keleris tai intuityviai suprato net su juo nesusitikęs, nė žodžiu nepersimetęs ir apskritai būdamas už kelių tūkstančių mylių.
- Sakykit, ar negalima būtų asmeniškai šnektelti su klientu? - pasidomėjo Rudolfas.
- Ne, negalima, - agento balsas ragelyje buvo šaltesnis už Aliaskos sausį. - Ponas Bezuchovas m a n patikėjo si pirkimą, tačiau būkite tikras, jog jis viską seka ir žino.
Tas \"viską seka ir žino\" nuskambėjo grasinančiai ir Keleris nusprendė daugiau nekamantinėti. Nors vėliau iš įvairiu šaltinių vyrui vis dėlto pavyko išpešti šiokių tokių informacijos trupinėlių: Ivanas Bezuchovas, rusas, penkiolika metų pergyvenęs Sibire(dėl Keleriui visiškai nesuprantamų priežasčių - ko gi tokiam pasiturinčiam žmogui trūnyti Rusijos užkampyje), staiga balažin kodėl nusprendė persikraustyti i Niu Tokajų, įsigyti namuką ir čia įsitvirtinti. Kas buvo ligi tol: visos aplinkybės, priežastys ir kitokie šios istorijos krumpliaračiai - liko apgaubti nežinios ūko.
Tarp kitko, pats Bezuchovas iš tikrųjų nepasirodė scenoje ligi pat pabaigos - visa buvo daroma bei sprendžiama per agentą. Toks bendravimas Keleriui smarkiai nepatiko, savotiškai erzino ir didino įtarimus dėl negero kliento keistumo. Šiųjų dar padaugėjo, kai pirkėjas visai netikėtai, net negavęs pakankamai duomenų apie būstą, atsiuntė visą prašytą sumą ir kitai firmai iš anksto užsakė pastatyti monstrišką vielinę tvorą.
Galiausiai, kai vieną dieną (ogi būtent tą dieną, kai turėjo pasirodyti Ivanas Besuchovas) Rudolfas Keleris atrado stebuklingai nameliūkščio kieme išnirusią būtybę, nenuostabu, jog verslininkas įsitikino savo nuojautos teisingumu.
Mes, žmonės, pasižymime įdomia savybe. Per gyvenimą absorbuojame daugybę įspūdžių, pajutimų bei patyrimų ir norom nenorom mintyse sudarome tam tikrus stereotipus. Pastarieji neretai esti labai nevėkšliškai, atsainiai sudėliotos mozaikos, kurių detalių trūkumas kompensuojamas miglotais vaizdiniais, subjektyvumu bei įsitikinimais. Pavyzdžiui, sutikę nauja asmenį, remdamiesi vos keliais poelgiais arba išsakytomis mintimis, mašinaliai sukuriame jo charakterio eskizą, tuo metu vis žvilgteldami i jau turimus piešinius. Minėtąjį eskizą palaikome baigtu portretu, netgi rėmelius jam uždedame ir savo inicialus brūkštelim. O juk tai vien spėjimas, abejotina hipotezė!..
Taip ir ponas Keleris: vos penketą minučių pabendravęs su Ivanu Bezuchovu netvarkingajame kiemelyje, verslininkas jau ėmė kurtis apytikslį svečio portretą: kai kur dažų buvo užtepta taip riebiai, jog Rudolfas nė neabejojo - šios paveikslo vietos nereikalauja taisymo ar papildomų teptuko mostų. Tačiau visai šalia švietė didžiuliai balti plotai, kurie sugerdavo dažus ir nežinomu būdu išlaikydavo pradinę spalvą. Tai galėjo reikšti tik viena: Ivanas buvo ypatingas keistuolis, keistuolis - mįslė.
O dabar apie patį paveikslą - poną Bezuchovą. Visu pirma, kaip iškart pastebėjo Keleris, tai būta itin emocionalaus, neramaus žmogaus. Jo nuotaika dažnai kisdavo: jis tai pykdavo, tai pralinksmėdavo, tai imdavo save menkinti, visaip išvadindamas, tai pradėdavo gan karštai, bet ne itin rišliai postringauti apie pasaulio rūpesčius bei trūkumus. Tomis akimirkomis vyro balse skambėdavo pašaipos gaidelė, lyg Bezuchovas jaustų nenumaldomą potraukį iš ko nors šaipytis: ar tai būtų Niu Tokajus, ar dokumentai, ar jis pats. Netikras, nenuoširdus atrodė tas visko niekinimas: tarytum keistuolis tokiu būdu tiesiog stengėsi užgožti paslaptingą liūdesį, vis kylanti ir bandantį prasiplėšt pro ciniko kaukę. Buvo aiškiai matyti, jog Ivaną kankina nuolatinis suirzimas bei pyktis. Ir dar nuovargis. Dėl nesugebėjimo pagaliau išsiveržti iš amžinos gėlos ir alinančios vidinės kovos narvo.
Tačiau juk ne vieną stygą turi jausmų smuikas, kurį mes siela pakrikštijome! Būta šito įstabaus žmogaus širdyje ir tikro atvirumo, ir linksmumo, ir netgi vaikiško, mielo naivumo. Tik vien tas neaiškus plėšymasis visa tai jaukė, be tvarkos stumdė ir darė emocijų verpetus staigius bei chaotiškus. Šit kur bėda: kai širdgėla sielos soste įsitaiso ir ką panorėjusi paleidžia, ką užsigeidusi nutildo!
Gal skaitytojas atleis šio teksto autoriui, jog jis mažumėle nukrypo nuo Rudolfo Kelerio įsivaizduojamo mūsų herojaus portreto ir padarė kelias labiau patyrusio stebėtojo reikalaujančias įžvalgas. Mat verslininkas nepasižymėjo tokiu akylumu, o tarp jo pastebėjimų svarbiausiomis tapdavo matomiausios, įsimintiniausios svečio savybės. Pavyzdžiui, tai, kad klientas - baisus nevala. Tai, jog jis lengvapėdiškai numoja ranka į poelgius, dėl kurių n o r m a l u s žmogus turėtu raudonuoti, gėdytis ar, galimas daiktas, atgailauti. Tai, kad keistuolis pamėgęs prunkštelėjimą \"cha\" ir pagardina juo kone kiekvieną aštresnę pastabą.
Ir, beje, jo dokumentų nekentimas.
Bet apie viską iš eilės.
Namuko vidus pasirodė ne ką geresnis už išorę. Visa čia buvo suspausta, supresuota, erdvės taip maža, kad net vaikščiot sunku. Tiek pirmajame, tiek antrajame aukšte – mažyčiai mažyčiai kambariai, lyg ne žmogui, o nykštukui skirti. Juos jungė siauručiai koridorėliai, kurių pilkos, vietomis voratinkliais apsitraukusios sienos, rodos, taip ir gviešėsi sutrinti praeinantį į miltus. Kur bežvilgtelėsi - viską storokas dulkių sluoksnis dengia. Kur nepasisuksi - vis kažkokios smiltelės, baltos nuolaužėlės, iš nesuprasi kur atsiradusios pjuvenos krūvelėmis pūpso. Žodžiu, eiliniam Didžiojo Apelsino gyventojui visa minėta sudarytų niūraus bei apleisto būsto įspūdį - tikro karsto, kuriame, žiūrėk, gyvas palaidotas būsi ir neprisikelsi. Netgi šviesa tarytum nenoriai liejosi pro seną langų stiklą ir pamėkliškais daugiakampiais krito ant nešvarių grindų, sutrešusių palangių bei apdulkėjusių baldų. Pastarieji, tarp kitko, buvo palikti - tokių niekam nė nereikėjo. Tad šit kokį vaizdą išvydo Ivanas Bezuchovas, kartu su Rudolfu Keleriu įžengęs vidun.
- Ką gi, visai šaunu, - sumurmėjo pilkasis apsiaustas. Keleris vos susilaikė nepaklausęs, ar svečias kalba rimtai.
Patalpoje, kuri anksčiau matyt tarnavo virtuve(nes dabar ji labiausiai panašėjo i apgriuvusią dirbtuvę) už juodo ovalo formos staliuko lūkuriavo notaras. Tai buvo sulysęs ir išblyškęs žmogelis sustingusiu abejingumu žvilgsnyje. Kaire ranka sugniaužtą šratinuką jis be perstojo barbino i popierių pluoštą - garsiąja pirkimo - pardavimo sutartį bei dar kelis dokumentus, kuriuos privalėjo pasirašyti ponas Bezuchovas. Vos išvydęs besiartinančius Rudolfą su Ivanu, vyriškis mašinaliai atsikėlė ir ištiesė svečiui ranką.
- Džonas Makoldas, - balsas, kaip ir žvilgsnis spinduliavo šaltumą bei abejingumą.
- Tai ką, sėdit ir laukiat? - nei šiaip, nei taip pasisveikino žmogus pilku apsiaustu. Tada nusiėmė savąją skrybėlę ir sviedė ją į patalpos kampą. Šit galėjai išvysti keistuolio šukuoseną, jau neslepiamą jokio galvos apdangalo. Plaukai susitaršę, viršugalvyje styrantis kuokštas kaip ragas išlindęs, viena sruoga į vieną pusę, kita - į kitą, trečia apskritai susisukusi nelyginant žaltys. Žodžiu, jokios tvarkos!
Makoldas išrinko kelis lapus ir pastūmėjo juos Ivanui.
- Pirkimo - pardavimo sutartis, - lediniu balsu, bet kažkaip iškilmingai paskelbė jis.
- Oi, reikia paieškoti rašiklio...
- Aš turiu, - notaras jau tiesė juodą šratinuką Bezuchovui. Tas paėmė rašomąją priemonę ir ėmė sukioti ją tarp pirštų, laukdamas Kelerio komandos.
- Na ką gi, tai pirmyn? – Rudolfas, palinkęs virš stalo, įniko žvilgsniu tyrinėti popierius. - Pone Bezuchovai?
- Važiuojam, - gūžtelėjo pečiais šis.
Ir prasidėjo...
- Pasirašykit čia, čia ir čia! – įsakinėjo Keleris, putliomis rankutėmis neįtikėtinai vikriai sklaidydamas popierius ir žvilgčiodamas kaip Ivanas kabina nerangius „I. B.“ reikiamose vietose. – Gerai! O dabar štai čia malonėkit... ir čia... ir dar čia! Puiku! O dabar šitoje vietoje... gerai... gerai! Ne ne ne! Čia nereikėjo, šičia notaras pasirašys – jūs kiek aukštėliau brėžtelkit...
Tai buvo Kelerio stichija! Nedidukas apkūnus verslininkas netikėtai virto pergalingu Poseidonu, stebinčiu žydras savo valdų platybes, žinančiu kiekvieną veržlaus cunamio kelią ir jaučiančiu kiekvienos mažytės bangelės krustelėjimą. Rodomasis pirštas zujo virš dokumentų, karts nuo karto stabteldamas parašų aerodromuose ir kaipmat skrisdamas toliau. Jo zigzagais tingiai ir lyg nenoriai sekė Ivano plaštaka, gniaužanti juodą tušinuką. Skirtingai negu Rudolfas, Bezuchovas visai nesusižavėjo dokumentais, reikalaujamų parašų gausybe ir apskritai visu procesu. Keistuolis kažką nervingai kuždėjo panosėj, raukė lūpas ir protarpiais paleisdavo kankinio atodūsį.
- Na, štai ir viskas! – po neįsivaizduojamai ilgo laiko džiaugsmingai šūktelėjo Keleris. Jis su palengvėjimu pasitrynė kaktą, suplojo rankomis, netgi prisivertė paplekšnoti Bezuchovui per petį. – Sveikinu! Dabar būstas jūsų ir tik jūsų žinioje!
O perdėm saldi šypsena ir triumfuojantis žvilgsnis šaukte šaukė: „Pagaliau! Pagaliau aš į b r u k a u puspročiui sumautą laužą.“
Bezuchovas šyptelėjo.
- Cha! O aš maniau, jog išgirtasis Didžiojo Apelsino verslininkų mandagumas neleidžia klientų vadinti puspročiais.
- Ką?..
- Et! Nekreipkite dėmesio – tesu sumautas idiotas ir kažkokia nesąmonė išsprūdo. O ką, jau manėt, kad mintis nujaust galiu? Cha cha! – jis eilinį kartą ūmai pralinksmėjo, bet tame linksmume glūdėjo nesuprantama pašaipa ir kartėlis. – Na, tada suklydot... čia tiesiog jūsų išraiška kaip knyga atversta... Cha! Seniau, žiū, apgaudinėjo, ir sąžinė graužė – dabar gi apgaudinėja ir dar apgautąjį niekina... Sako, kvailas, bra, esi – apsigavai... Suprask, žmogau: aš nekaltas – čia pasaulis toks, vilkiškas. O kas gi jį šitokiu va pavertė, a?... – keistuolis su teatrališku priekaištu pažvelgė į Kelerį. – Ogi jūs ir pavertėt, brangusis, jūs ir pavertėt... Et, vėl jovalas man nuo lūpų byra, ar ne? Na, jūs nesistebėkit kvailiu... O dėl apgavystės nedrįskit sielotis: aš, kaip sakė Puškinas, patenkintas būti apgautasis!.. O taip, aš sumautas pamišėlis!
Ivanas Bezuchovas atsiduso ir tarytum išsekęs drėbėsi ant arčiausiai stovėjusios kėdės. Atrodo, jog ši palyginti trumpa, bet impulsyvi kalba, kur kiekvienas nuo balso stygų atitrūkęs garselis kvėpavo perdėtu jausmingumu, vyriškį savotiškai išsekino: jis sėdėjo mąslų žvilgsnį įrėmęs į lubas, sugniaužtu kumščiu baksnodamas sau per lūpas. Keleris, beje, per tą laiką spėjo galutinai apsispręsti dėl kliento dvasinės būsenos. „Beprotis!“- išsigandęs pamanė sau. – „Mano klientui – paranoja… Arba šizofrenija! Arba ir pirma, ir antra. Et, kad greičiau iš čia movus!“
- Kaip ten bebūtų, aš laimingas, jog šita beleberda pagaliau baigėsi, - po kurio laiko leptelėjo Bezuchovas.
- Atleiskite, bele... kas?
- Beleberda, mano bičiuli, beleberda! Ten, iš kur aš atvykau, Rusijoje, šitaip vadina visus dokumentus, nutarimus ir kitokius popierius su pirkimo – pardavimo sutartimi priešaky.
- A... aišku, - netęsė Rudolfas, nežinodamas kaip jau ir bereaguoti į vis keistesnius bei, rodos, kvailesnius pono Ivano Bezuchovo – dabar teisėto namo šeimininko – pasisakymus.
Tuo tarpu, klausydamasis nevykusio agento ir kliento dialogo, ėmė nerimauti trečiasis šios scenos veikėjas - notaras Džonas Makoldas. Jam visiškai nerūpėjo, apie ką šnekama, kokia pokalbio priežastis, tema ar tikslas – svarbiausia, dokumentai pasirašyti, patvirtinti, ir laikas negali būti liejamas į plepalų kloaką. Žinia, Makoldas priklausė tai žmonių kategorijai, kur ne tik siekia kruopštaus šaltumo verslo santykiuose, bet ir plūsta pagieža, išvydę minėtąjį šaltumą ignoruojančius sutvėrimus.
Taigi vyras sulingavo kėdėje ir taip garsiai atikrenkštė, jog ir paskutinis nesusipratėlis pastebėtų klykiantį gesto demonstratyvumą. Keleris kaipmat susigriebė, net, galima sakyti, nudžiugo: pasirodo ne jis vienas trokšta palikti šiuos namus, šį žmogų ir apskritai šį reikalą. Būtybę, vietą ir procesą, kurie jam, įprastam, savo kasdieniškoje stichijoje paskendusiam sistemos elementui, atrodė bemaž prakeikti.
- Pone Bezuchovai... – iš lėto, kuo švelniau tarė jis ir nutilo, vildamasis, jog Ivanas pirmas pradės atsisveikinimo ritualą. Bet kur tau! Keistuolis tesugebėjo iš lėto pakelti galvą, susimąsčiusiu, kone neregiu žvilgsniu permesti Kelerį ir klausiamai nusižiovauti.
- A?
- Taigi, pone Bezuchovai, kadangi jau viskas sutvarkyta...
- Na?
- Turiu atsisveikinti su jumis, - spauste išspaudė Rudolfas Keleris ir pagalvojo: „Ar jis tikrai toks kvailys, ar tiesiog jo šaipūniškumas – neaprėpiamai plati valstybė, ir dabar šis žmogėnas kankina mane? Ne, jis – kvailys... pašaipus kvailys... Bet kurių galų aš čia turiu stovėti ir sumišusį vaizduoti?“
Žinoma, Kelerio žinioje buvo visiška teisė tiesiog sausai spūstelti pirkėjui ranką ir mauti pro duris, juoba notaras jau nekantravo taip ir padaryti. Tačiau nesuprantamos, ligi šiol neregėtos gėlos žnyplės suspaudė verslininkui krūtinę. Tatai kaltės jausmo būta! Dažnai, sutikę mums nesimpatingą sielą ir per prievartą su ja leidę marias laiko, vėliau stengiamės vilkti ilgai lauktą išsiskyrimą, it atsiprašyti, atgailauti norėdami. Už nepamėgimą.
- Pone Bezuchovai? – jau ryžtingiau tarė Keleris.
Ivanas tarytum atsipeikėjo: išniro iš savo apmąstymų šulinio ir pasitiko akimirkos vėsą.
- Na... laikas atsisveikinti? – bet atsakymas jau spindėjo abiejų vyrų žvilgsniuose. Bezuchovas pašoko – Ką gi... tai... viso gero! Jūs atleiskit idiotui, jūsų laiką gaišinusiam... Sėkmės versle! Linkiu dar daugiau namiūkščių įspraus… turiu omeny, parduoti. Viso labo!
Ir keistuolis spūstelėjo ranką Rudolfui Keleriui.
Po trijų sekundžių paspaudė ir šaltą Džono Makoldo plaštaką.
Dar po šešių sekundžių namuko durys užsitrenkė, paslėpdamos dviejų vyrų tolstančias nugaras.Ivanas Bezuchovas, žmogus pilku apsiaustu, liko vienas - vienas vičvienaitis.
Ir bent dabar šito jis visiškai nesigailėjo.

***

- Žinai, Džonai, o juk jis keistas. Dievaži, tikrai keistas.
- Taip.
- Tokių keistų, tiesą sakant, dar nebuvau regėjęs... išskyrus, žinoma, tuos psichus, kur aną sykį teko beprotnamy žiūrėti. Kažkokia suvelta universitetinė ekskursija, supranti?
- Hm.
- Įsivaizduoji, dar studentavimo laikais sugalvojo visą mūsų fakultetą tenai nuvežt. Ėhė, mes gi su psichinėmis ligomis nieko bendro neturėjom! Atvedė, rodo... Antai, sako, tam kampe – persekiojimo manija. O čia – hipochondrija. O čia – paūmėjusi paranojos forma... Žodžiu, nesąmonė. Gerai pasijuokėm – vienintelis pliusas... Bet va toliau daržovės prasidėjo: žinok, Džonai, grynų gryniausia nuobodybė. Blogiausia, jog net tris valandas... Iki šiol keikiu tą profesoriūkštį, amžinatilsį, kur išvyką sumąstė. Matai, įsivaizdavo, kad jei jam patinka įvairiausių pusgalvių stebėjimas, tai ir visi tuo nedėkingu procesu žavėtis turi... Ką manai?
- Gal.
- Bet šis Bezuchovas – tikra paslaptis. Įdomus galvosūkis. Jam, aišku, monomanija ir dar kas rimtesnio, bet šiaip... Mįslė!
Išdidžiai šaligatviu žingsniuojantį Makoldą erzino Kelerio susidomėjimas. Galų gale notaras neištvėrė.
- Nieko mįslingo ar paslaptingo nepastebėjau, - rėžė iš aukšto žiūrėdamas į tipenantį Rudolfą.
- Ėhė, neakylas esi, - atsakė Keleris. – Jei nieko nepastebėjai. Čia net kažko įtartino esama... Ar žinai, kad jis penkiolika metų Sibire gyveno?
- Ir?
- Juk vienas gyveno! Beje, nesenas yra – vadinas, didžiąją būties dalį tenai sugaišo... Pripratęs turėtų būt prie klimato ir visa ko. Ką aš noriu pasakyti: tokiam asocialiam pamišėliui ir monomanui Sibiras – tikras paradise! Tad kurių velnių staiga lėkti į Didįjį Apelsiną - miestą, kur nelyginant karys minų lauke jausis?.. O dar ta tvora nelaboji... Negi invazijos laukia?
Makoldas nieko neatsakė.
- Manding arba esama tokio siaubingo masto pamišimo, - Keleris atsiduso. – Arba tasai Bezuchovas šičia ne savo noru atvyko – gal nuo balažin ko slėpdamasis čionai atsibastė...