Išsikerojęs kaktusas –
vyriško švelnumo įsikūnijimas –
jau pažaliavęs, jau dygus
ir lašas viskio dar ant stalo,
ir liejantis lietus
už lango,
kur neošia šilai,
kur tik praeiviai tekini
prabėga genami ne vėjo,
o savo nerimo širdy,
skubėkit, lėkit –
ne lietus jus veja
(jis burbuliukais
taškos į balas),
ilgai lašnos
ir švarins kelią
ir į tave
ir į mane –
pasieks,
o gal ir
ne...
Tik kaktusas žydės ant stalo,
tik vėtra siautės už langų,
tik stiklas viskio dar ant stalo,
ir aš viena
tavęs laukiu...