Mes mirštam su viltim. Be jos pakylam.
Nugirdom prakaitu javų laukus.
Girti užgroja jie auksinėm lyrom
Ir laukia, kol žiogų smuikai nubus.
Net tapę ąžuolais, mes vėl nusvyram.
Skandinam danguje lietaus laivus.
Irklus pametę jie lėtai išyra.
Ir verks, kol vėjai kaulus jų nupūs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2007-05-29 11:41:07
lietaus laivų skandinimas...
:-)
o pirmojo posmo ketvirta eilutė, tikrai, kiek "išmuša" ritmą...
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-05-27 00:28:51
3 posmelis:
Taip buvo ir daug daug kartų...
dabar darysim viską atvirkščiai
Mes kilsim su viltim, be jos numirsim
Juk esame tik žmonės - tarp kitų...
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-05-27 00:17:19
Liūdnas, bet dvelkiantis dvasine ramybe
Anonimas
Sukurta: 2007-05-27 00:11:45
paskutinės eilutės žaviausios :)
Anonimas
Sukurta: 2007-05-26 20:33:13
Labai patiko lietaus laivai :)
Anonimas
Sukurta: 2007-05-26 17:57:27
Labas Princese, be galo malonu skaityti tavo kūrybą...
Vartotojas (-a): Fearless
Sukurta: 2007-05-26 15:41:06
Labai prasminga. Artima širžiai..
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-05-26 15:37:42
Net tapę ąžuolais tikrai dažnai nusvyram... Tai jau tikrai:
nes neįvertinus savų jėgų
net ir išoriškai būt ąžuolu sunku...
Prasmingas eiliukas.