Mano kelias suskaičiuotas, įtelpa ir laikas,
Bilietą tartum gyvenimą artėjantį žymiu –
Per daug nenuplėšiu, kad krisčiau pasikeitus,
O gal į rudenio peizažą potekstėm krypstu.

Gal traukiniams patinka linksmos stotys,
Kai juokiasi gyvenimą pamėgę laikrodžiai,
Kai žmonės virsta skubančiais bepročiais,
Kai bėgiai sukasi kelius išraizgę.

Kai tirpsta anglys slaptose kabinose,
Įgaunam pagreitį palikti ir skubėt į tolius,
Tik traukinin įsėdę virstam sielos minusais,
Nes kitą brūkšnį pagriebia kontrolė.

Ir spaudžia kojas ankšti kambarėliai,
Kaip spaudžia laisvę nertos nosinės,
Nors kruopštūs išvykimai, gražios gėlės,
Barzdotas keleivėlis ironiškai sukosėja.

Gyvenimas nestovi, nestovi laiko bėgiai,
Ir juokias linksmos stotys, juokiasi likimas,
Riedu aš vėl gyvenimu, nuo nieko nepabėgus,
O gal maršruto nerimą mainau į išvykimą.