Santrauka:
Iš ciklo „Neišsiųsti laiškai“. Bėga laikas, bet niekas nesikeičia...
Baltam danguj ant juodo sniego
Ašarotom akim tau rašau jausmus.
Tik tuštuma, vienatvė... neliko nieko:
Vien tik žmonės ir laikas, išskyrę mus.
Vėl svetimos rankos paliečia plaukus,
Vėl nuogas kūnas drėgme alsuos...
Rankas nuleidus, akis užmerkus –
Sumeluota aistra baltuos pataluos.
Kiekvieną naktį sučiaupiu lūpas –
Kad užmigdyčiau tavo vardą jose.
Kai svetimam glėby ištirpsta kūnas,
Tetrokštu pabūt su tavim sapnuose...
Po to tamsoj ilgai stoviu prie lango.
O ten, už stiklo, žvaigždėtas dangus...
Aš pavargau... O Dieve, maldauju –
Paskandink praeitin tuos prakeiktus jausmus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-05-23 08:26:32
Skaudūs ir gražūs laiškai,
Neišsiūsti kažkadais...
Bet vis dar tą patį kenti,
Lyg adresatas būtumei tu.
Anonimas
Sukurta: 2007-05-23 07:47:37
Skaudžiai,bet man patiko.labai tikra.