Baltam danguj ant juodo sniego
Ašarotom akim tau rašau jausmus.
Tik tuštuma, vienatvė... neliko nieko:
Vien tik žmonės ir laikas, išskyrę mus.

                Vėl svetimos rankos paliečia plaukus,
                Vėl nuogas kūnas drėgme alsuos...
                Rankas nuleidus, akis užmerkus –
                Sumeluota aistra baltuos pataluos.

Kiekvieną naktį sučiaupiu lūpas –
Kad užmigdyčiau tavo vardą jose.
Kai svetimam glėby ištirpsta kūnas,
Tetrokštu pabūt su tavim sapnuose...

                 Po to tamsoj ilgai stoviu prie lango.
                 O ten, už stiklo, žvaigždėtas dangus...
                 Aš pavargau... O Dieve, maldauju –
                 Paskandink praeitin tuos prakeiktus jausmus...