Vidinėm sausrom bėgu žaizdotom kojom.
Pavargęs, liūdnas debesis.
Bemiegės naktys kūkčioja pakampėm,
Paguost nebeturiu jėgų,
Nes bėgu, bėgu į pasaulio pakraštį
Nakties švytėjime nuskęst
Ir pažiūrėt, ar feniksu, ar tiesiog višta atgimsiu.
Uždžiūvo akys. Neužmerksiu.
Ir eisiu neregė,
Bet ne didesnė nei iki šiol buvau.
Ir būsiu vėl tik laukimu turtinga.
Kerės ir vėl šviesa sienų keturių.
Kai bėgsiu, bėgsiu į pasaulio pakraštį
Surasti upę užmiršimo,
Nurimt, atgimt be prisiminimų...
Luna_
2007-05-19 11:12:01
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-05-20 11:24:08
antras posmas stipresnis,
patiko pirmos dvi jo eilutės,
šiam posme sustiprėja vidinė savijauta, įtaigiau, nors šiek
tiek stringa, bet tikrai kažkokio šarmo turi.:)
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-05-19 23:01:28
Nors Ramunė abejoja dėl žodžio „višta“ šiame eilėraštyje, turbūt pirmąkart pagalvojau, kad galiu atgimt višta - ir baisiai išsigandau. O varge, ką tuomet reikėtų daryti!
Vartotojas (-a): debesų piemenaitė
Sukurta: 2007-05-19 12:58:44
Daug jausmų. Manyje jie nugulę kažkur giliai, apdulkėję, bet kartkartėm, tokiom kaip ši, kai kažkas piršteliu brūkšteli tas dulkes, atgimsta ir tie senieji jausmai. Nenorom, nenormaliai...
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-05-19 11:29:30
Kuomet mes esam "laukimu turtingi" - dar laikomės už praeities žaizdų.
Tačiau suradę "upę užmiršimo" - jau ieškome ir ateities prasmių.
Švelnus vidinis liūdesys... ir man net gražiai suskambėjo: feniksas ir višta...