Vidinėm sausrom bėgu žaizdotom kojom.
Pavargęs, liūdnas debesis.
Bemiegės naktys kūkčioja pakampėm,
Paguost nebeturiu jėgų,
Nes bėgu, bėgu į pasaulio pakraštį
Nakties švytėjime nuskęst
Ir pažiūrėt, ar feniksu, ar tiesiog višta atgimsiu.

Uždžiūvo akys. Neužmerksiu.
Ir eisiu neregė,
Bet ne didesnė nei iki šiol buvau.
Ir būsiu vėl tik laukimu turtinga.
Kerės ir vėl šviesa sienų keturių.
Kai bėgsiu, bėgsiu į pasaulio pakraštį
Surasti upę užmiršimo,
Nurimt, atgimt be prisiminimų...